Veikiantis aktyvus vulkanas, kurio 1/3 stūkso virš vandens 49 km. nuo kranto. Ką manot? Varom! :)

Dabar vulkano aktyvumas vertinamas 1 lygiu, kaip ir Yakedake kalno, į kurį lipome Japonijoje. Tik šis reikalas gerokai didesnis - salos diametras apie 2 km.

Ne vulkano aktyvumas man kėlė nerimą, nors jis pelenų ir akmenų vis pokšteli (paskutiniai išsiveržimai 2012, 2016, 2017 m.) Mažiausiai norėjau tų 49 km į jūrą plaukti. Kelionė pirmyn - atgal paprastai trunka apie 3 val., bet gali būti ir daug blogiau.

Tai kad nerūpėtų kokia bus jūra, suvalgėm vakare po tabletukę, kurias Alvydas jau ragavo prieš nėrimą su rykliais. Ryte dar po vieną. Vaje vaje, nei rankyčių, nei kojyčių.
Anksti ryte iki laivo reikėjo 1,5 val. atvažiuoti patiems. Esu nerealiai dėkinga didvyriui Alvydui, kad nuvežė. Bo sėdėjau kaip prieš 3 dienas pripūstas bebaigiantis išsileisti balionas. Gyvybės ženklai yra, sąmonės - beveik ne.

Laivelyje iškart kritome miegoti, manau, laivas nė pajudėti nuo kranto nespėjo. Todėl nė nepajutome kaip praėjo ta valanda ir dvidešimt min. plaukimo. Prieš krantą įprastas pasiruošimas: gelbėjimo liemenės, kremas nuo saulės, fotoaparatai, o šį kartą plius šalmai ir kvėpavimo kaukės.

Iki salos nuplaukiame gumine valtele ir po instruktažo, kur bėgti, jeigu ugnikalnis sugalvotų išsiveržti mums lankantis, pradedam.

Saloje iš žemės veržiasi verdančio vandens garų stulpai, teka karšto vandens upeliai, burbuliuoja purvo fontanas, telkšo rūgštinis ežeras ir vietomis sieros garai taip dirgina gerklę, kad visi iškart ėmė kosėti ir griebėsi už kaukių.

Gal jus nufotografuoti? - klausia vyriškis šalia. Hm.. na gal nufotografuokit. Sieros kristalų kalnas - vienas keistesnių objektų pozuoti nuotraukai.

Matote tolumoje žmogelių grupę? Ten centre, prie kraterio? Gerai, einam ir mes ten.

Ežeras krateryje susidarė palijus po 2011 m. išsiveržimo. Vandens lygis jame kinta, kaip ir spalva - tai žydra, tai žalia, buvo ir ruda. Tik ph nekinta - visada -1, kaip geros rūgšties.

Turbūt taip būtų galima biblijinį pragarą atvaizduoti.

Sukame link kranto. Pakeliui ragaujame tekančių upelių vandens skonį, kurio rūgštumo/sūrumo lygis kinta, priklausomai nuo upelio karštumo, mineralų sudėties. Vandens buteliukų nepildom, baisiai jau neskanus.

XIX a.pabaigoje - XX a. pradžioje čia aktyviai kasė sierą. Siera naudota trąšai, trašų elementų ir rūgšties gamybai. 1885 - 1914 m. kol ugnikalnis pajudėjo, nučiuožė geras uolos gabalas, visi žuvo. Po poros dešimtmečių vėl bandė, kol sumažėjus paklausai, bankrutavo.
Bet įdomiausia šioje istorijoje kasėjų gyvenimo sąlygos: nuo sieros lydėsi batų padai - juos pakalinėjo medžiu; juodavo dantys, metaliniai net per pirmas kelias valandas; kartais trūko geriamo vandens ir kamavo karštis. Ir šalia amžina išsiveržimo, žemės drebėjimo ar nuošliaužos grėsmė. Dažniausiai vyriškiai atvykdavo trijų mėnesių gerai apmokamam kontraktui ir nuo pirmos dienos laukdavo paskutinės.

Nepaprasta turėjo būti dirbti ir dėl įrengimų gedimų. Visi metalai dengėsi apnašomis, rūdijo, t.t. Neįtikėtinai atrodo ir surūdijęs inkaras krante.

Dėkingi ugnikalniui, kad nesugalvojo per tą valandą triukšmauti, sėdame į valtelę ir atgalios į laivą.

Vos atsisėdus laive galva akimirksniu vėl apsitraukė suskiu ir leipo žemyn. Reikėjo luktert keletą minučių, kol gausime po sumuštinį pietums. Tai bent kiek palaikė budrumą ir kol kramtėme, priplaukėme būrį delfinų baisiai smagiai nardančių per bangas. Jų ten šokinėjo keli šimtai, keletas žaisdami nardė palei laivą. Tokie nedidukai ir rubuiliukai :)

Vos baigėsi delfinai, aš daugiau nieko nebežinau. Alvydas pažadino krante - lipam! Greitai čia :)

Nors tas pusdienis buvo kiek glušas, bet labai labai įdomus. Patyrimas unikalus, rekomenduojam!

Plaukėme su šia kompanija whiteisland.co.nz

Kas su riebesniais finansais - galima ir sraigtasparniu į salą skristi, turėtų būti žiauriai įdomus kampas pamatyti vulkaną.