Jau metas roges link namų sukti. Ir iš ties, rogės šiandien būtų buvęs bene geriausias transportas.

Šiandien ant kelio daug sniego. Ir šalia kelio, ir toliau, ir kiek akys užmato yra daug sniego. Dar kartą tyliai pasidžiaugiam, kad tokia mašina važiuojam.

Kiek neramu buvo mažiau populiariais keliais važiuoti, nori nenori lėčiau važiuoji. Bet per šias dienas ir įprato Alvydas prie tokios kelio dangos, jau beveik kaip vietinis važiuoja :)

Kai pas mus miestų žmonės skundžiasi ir pyksta, kad vėl tie kelininkai netikėliai kelio nenuvalė, tai čia islandams viskas paprasčiau - arba su savo traktorium nusivalei arba bus taip, kaip yra. Ir čia niekas nesiskundžia, kad kažkur kažkas nenuvalyta. Nes kam? Rytoj vėl bus tas pats.

Priminsiu, kad Islandijoje vidutinis gyventojų tankumas - 3 žm./kv.km. Taip, vidutinis, bet daug maž aišku kiek čia yra miestų :) Lietuvoje, palyginimui, 43 gyventojai/kv.km. Šiek tiek daugiau.

Taigi, nors gyventojų tankumu islandus lenkiame ojoj kaip, bet iškart gauname į kaulus kitame statistikos bare. Čia per metus gyventojui tenka 5 atvykstantys turistai, kai tuo tarpu Lietuvoje - 0,5 atvykstančio turisto gyventojui (2024 m. duomenys). Taigi islandams dažnai atvykėliais tenka labiau rūpintis, nei savais. Būtent turistams vežioti ir skirtos šios mega mašinos. Iš pirmo žvilgsnio pamanėme, kad čia ugniagesių mašina, bet privažiavus arčiau paaiškėjo, kad čia dar vienas Monster truck klasės automobilis - padidinto pravažumo autobusas. Juokėmės, kad tokia mašina važiuojant, turbūt ne nereikia žiūrėt kur tas kelias, visvien pravažiuosi.

Baltu keliuku tarp baltų pievų ir balto dangaus ateiname prie balto Gulfoss krioklio. Jo pavadinimas reikškia - Auksinis, bet šiandien nebent perliniu pavadintume. Gražus, galingas krioklys, kur vasarą vanduo dviem estakadomis viso 32 metrus krenta. Skaitėme istoriją, kad 1900-ųjų pradžioje gudrasnukis britų verslininkas (vertas tokio vardo) sugalvojo apgauti vietinį žmogų, kurio žemei priklausė šis krioklys. Verslininkas norėjo ant šio krioklio pastatyti hidroelektrinę. Įvairiais gudriais būdais jis bandė apeiti nei perduoti, nei nuomoti nesutikusio žmogaus norus. "Aš negaliu parduoti savo draugo" - žymi žmogaus citata, kodėl jis nenori parduoti žemės su kriokliu. Laimei, kaimiečio dukra irgi buvo pakankamai gudri ir atkakli, ir laimėjo ilgą teisinę kovą. Nuo to laiko Gulfoss'as yra saugomas valstybės ir jokių statybų čia niekada nebus.

Jūratė negalėjo atsispirti pagundai prisėsti ant šaunaus suoliuko.

Sukame link seno pažįstamo - geizerio. Ir tuo pačiu - link oro uosto. Ledo saloje leidžiame paskutines valandas. Gaila.
Pravažiuojame prieš penkerius metus lankytas vietas ir pastebime didelį pokytį. Esame rašę apie islandų norus saloje atauginti miškus. kažkada saloje buvo medžių ir net miškų, bet žmonės intensyviai naudojo medieną namams, laivams, kurui, taip pat medžius kirto didesniems ganyklų plotams. Be kryptingų pastangų palaikyti miškų kiekį, šiame klimate miškas natūraliai nebeatsikūrė. Dingus miškams, aišku, smarkiai pasikeitė ir visa ekosistema. Taigi dabar islandų miškai dengia apie 1,5 proc. salos teritorijos, o jie stengiasi per 50 m. pasiekti 5 proc. Viena iš vietų, kur auginamas miškas - nuotraukoje žemiau. Mums padarė įspūdį. Net per neilgus penkerius metus pokytis čia - didžiulis.

Netrukus privažiuojame ir geizerių centrą. Kai čia lankėmės 2017 metų rugsėjo mėnesį, tos dienos aprašyme svarstėme, kad būtų įdomu pamatyti, kaip ši vieta atrodo žiemą, kai oro temperatūra minusinė. Na.. nėra čia labai įspūdinga žiemą. Viskas aplink paskendę garuose ir dėl to nelabai kas matosi.

Na bet po tokio pasirodymo geizeris biškeli susikaupė ir po kelių minučių dėjo vieną rimtesnį pliūpsnį. Deja, bet karšto vandens purslų nesimatė per garus, todėl ilgai čia nebeužsibuvome. Nors oras ir nešaltas - kokie +3, bet akiviazdu, kad iššovus verdantį vandenį to skirtumo gana - vanduo staigiai virsta garais. Atsisveikinome su geizeriu ir traukėme link mašinos. Dar reikia pasiekti oro uostą.
Laikas namo.