Faktas, kad esame visam svietui apsiskelbę, kad jau mums maudynės, tai nėra labai svarbu, subtiliai tariant.

Bet net aršiausi skeptikai negali atsispirti pagulėjimui karštam terminiam islandiškam vandenyje.
Lauke.
Žiemą.

Kartą Islandijoje jau mėgavomės šiltu vandenuku gulėdami upelyje :) Bet tuomet buvo vasara ir pakankamai šilta. Dar skirtumas toks, kad tuomet iki maudyklos ėjome nemažą haiką pro labai įdomią terminio aktyvumo zoną ir nemokamas pagulėjimas buvo dienos prizas. O šį kartą taip toli nenueitume - manom, kad sniegynai gali būti stipresni. Tai išsirinkome mokamą baseiniukų vietą, kur lyg kokie tinginiai labai patogiai privažiuojame mašina.

Važiuojame į Gamla Laugin (Secret Lagoon arba Slapta lagūna) seniausią terminį baseiną šalyje - veikia nuo pat 1891 metų. Be abejo, čia nerasite tokio mėlynumo vandens kaip žymiausioje Blue Lagoon (Mėlynoji lagūna), bet taip pat nerasite ir milijono lankytojų bei akis draskančių kainų. Ką norime pasakyti - čia superinė vieta, nes mažai žmonių, pigu ir netgi (!) sieros kvapas geroookai silpnesnis, nei mėlynojoje lagūnoje. Vienintelis trūkumas - čia nebus nemokamų rankšluosčių, reiks pasirūpinti patiems.

Lauke +5, todėl jau iš tolo matome, kur baseinas - vanduo garuoja kaip sriuba. Ir mes kaip du koldūnai į tą sriubą skrisime.

Sunkesnė dalis - iš šito pastato ateiti tuos 25 žingsnius iki vandens. O tada jau viskas gerai - šilta, malonu.

Atostogos. Vanduo čia maloniai šiltas 38-40 laipsnių, o tas gaivus alaus bokalas irgi žavesio pridėjo.

Už Jūratės matyti mažas betoninis statinys. Tai - skalbykla. Kai mūsų protėviai žiemą vasarą skalbti eidavo į upes, kokios temperatūros jis bebūtų, čia vietiniams buvo daug patogiau. Maloniai šiltas vanduo sunkiasi tiesiai iš žemės. Gal paskui marškiniai kiek siera kvepia, bet kam nepatinka - gali netoliese ežeriuke eketę išsikirsti ir kitaip išsiskalbti. Taigi, atšiauri Islandijos gamta visgi gyventojams savų dovanų turi. Sako, kad prie šių baseinų, kur mudu tirpstam dabar, moterys skalbti ateidavo iki 1930-ųjų vidurio. Tuomet jau šalyje pradėtas vesti šildymas į namus (šildoma tuo pačiu karštu terminiu vandeniu) ir gyvenimas dar kiek palengvėjo. Na o kam ta betoninė trobelė? Ogi tam, kad žiemą vėjai skalbėjų su visais skalbiniais nenupūstų.

Paskutinis šansas

Šis vakaras ledo saloje - paskutinis. Paskutinis vakaras ir šansas pamatyti tas šiaurės pasvaištes. Dėl kurių čia atvykom. Gal, na gal bent paskutinį vakarą debesys nesugadins reikalo. Aš pilna vilties, lyg vardas ne Jūratė, o Loterija būtų.

Nakvojame ypatingame namuke - buvusioje grūdų saugykloje. Vietos nedaug, bet įdomu. Visas būstas apvalus - kampų nėra. Ir du langeliai priešingose pusėse. Tai va taip Jūratė vakarą ir praleido. Skaitydama visas žinias apie rusų įsiveržimą į Ukrainą ir lekiodama nuo vieno lango prie kito.
Ar nėra?
O dabar?
O gal jau?
O toj pusėj?
O dabar?
Nesimato?

Kažkada atėjo laikas eiti miegoti. Ir nuėjome. Tik Jūratės miegas nebuvo ilgas. Vos kiek pasnaudus pašoko - o gal jau kas vyksta? Kažkas vyko. Bet matyti buvo labai silpnai. Ir tik anksčiau pašvaistę mačiusi akis galėjo atpažinti, kad vyksta. Fotoaparatas pašvaistes visada geriau mato ir fiksuoja - taigi dalinamės geriausiu kadru :)

Kaip ir buvo, kaip ir matėm :)