Miestuke, kur gyvena 100 tūkst.gyventojų - Japonijos dydžiais - kaime, du vakarietiški veidai yra džiuginanti egzotika, o dar kai pasakai, kad iš Lietuvos! Atrodė, kad visi žino, kur ta mūsų maža šalis. Išties, japonai mandagūs ir malonūs, ypač mažesniuose miestuose ir vyresni žmonės. Mūsų tikslas Azumino miestuke - šalimais stovintis Tsubakuro kalnas. Šį 2763 m. aukščio kalną vadina Japonijos Alpių karaliene.

Karšta diena pasitaikė, tai visi lipdami aukštyn, pūškavom ir prakaitavom. Status kopimas, praktiškai visą laiką kaip laiptais. Lipome sekmadienį, tai sutikome kokius 250 japonų, lipančių nuo kalno. Jų savaitgalio pramoga: šeštadienį pirmyn - nakvynė ant kalno palapinėje ar kalnų namelyje, ryte - saulėtekis ir pamažu namo. Tai daug maž tiek kartų 'konichiwa' sakėm. Daugelis, sužinoję mūsų planą pirmyn - atgal per vieną dieną kraipė galvas ir linkėjo sėkmės. Matyt pas juos taip pavargt nepriimta. Didžiulė pagarba vyresniems haikeriams. Šįkart jau mes susižavėję kraipėme ir lenkėme galvas akivaizdžiai garbaus amžiaus senukams, kuriuos sutikome pakeliui.Ir mes labai labai norėtume būti tokie senukai, kai ateis mūsų laikas. Šlovė ir nedideliam japonui tėčiui su diiiidžiule kuprine ir dviem 5-6 metų vaikiukiais, kurie irgi nakvojo ant kalno.

Visą šio kalno kopimą galima suskirstyt į keturis etapus pagal gamtovaizdį ir padarytas stoteles poilsiui. Žinojome, kad pirmoji atkarpa (grįžtant ji bus paskutinė) per mišką bus pati stačiausia, ale nepasakyčiau, kad kitur buvo daug lengviau.
Iš pradžių daug miško ir laiptų. Didelė drėgmė ir šiluma.

Vėliau lindo vis daugiau akmens ir uolos.

Pagaliau išlindome virš medžių linijos - žemesni medeliai ir krūmai. Pamačiau tą spalvingą Japonišką rudenį!

Nerimą kėlė tankūs debesys, nes viršūnės per juos nesimatė, bet, likus paskutiniams 100 m.į aukštį - valio! Vienoje pusėje kalnas debesyje, bet kitoje pusėje puikiai matėsi fantastiško grožio neįprastos uolos - nors jau buvom kiek pavargę ir išalkę, vaizdas davė naujų jėgų ir nuskuodėm pirmyn.

Takelis pavingiavo dar 1 km - paskutinius 100 m.aukštyn ir pasiekėm pirmą viršukalnę Japonijoje! Visiškai debesyje.

Parėjus prie kalnų namelio laukė prizas - pietūs! Ir ne bet kokie, o dar iš Lietuvos atsivežti Tado Š. šernienos konservai. Dėkavojam labai! Neturėjom jokių įrankių, bet dėl to nekilo jokių problemų.

Po pietų skuodėm žemyn, kas visada gerokai greičiau, nei į viršų. Debesys prasisklaidė, tai daug geriau matėm anksčiau nematytas kalnų grandines tolumoje. Matėsi net japonų šventu vadinamas Fuji kalnas.

Nemeluosim, lipant žemyn buvo momentų, kai negalėjom patikėt, kaip čia užsikabarojom ("Nu aš dar aš, bet tai kaip tu čia užlipai?") ir jau labai norėjom greičiau pareit ("Ar čia dar tik tas antras suoliukas??"). Visgi tie keliai jau palei 40 m. tarnauja! Tai visą dieną lyg laiptais varant jau nuovargis jautėsi. Bet be streso parėjom pusvalandis iki paskutinio autobuso - kaip ir planavome.

Grįžę kalbėjom, kad patys save nustebinom: "tikrai gerai storuliukai tokį kalną įveikė" :)

Summa summarum:
4,5 val. aukštyn, 3 val. žemyn.
1301 m. aukštyn,
15 km. trasa.
Startas - Nakabusa Onsen stotelė (1462 m.)

Puiki diena :)