Iš Christchurch (na ir pavadink tu taip miestą - Kristaus bažnyčia) salos rytinėje pakrantėje į Hokitiką vakariniame krante - planas pirmai dienai pietinėje saloje. Visi sutikti unisonu kalba, kad pietinė mat daug gražesnė. Sutinku ir aš - turėjau gražaus laiko tyrinėti, planuoti ir susidaryti nuomonę. Taigi Alvydas bus teisėjas ar tokios kalbos yra teisingos.

Pavažiuojam valandą ir jau viskas aišku. Taip, tikrai taip!
Prasideda fantastiški atvirukų verti kalnų peizažai. Mašinoje susižvėjimas aukščiausiame lygyje, atrodo stok grožėtis kas 500 metrų.

Neveltui pakeliui įsikūrę net trys nacionaliniai parkai - šitokį grožį reikia saugoti ir sudaryti sąlygas žmonėms būti gamtoje.

Castle hill (Pilies kalva)

Vos pamatom tolumoje ant kalvų išmėtytus didžiulius akmenis, nėra nė gramo abejonės - greit stojam!

Vaizdas kaip iš pasakaičių knygos. Pasišokinėdami takeliu žygiuojam link akmenų, aplenkdami visą autobusą azijiečių.

Tarp didžiulių akmenų kartais jaučiamės kaip nykštukai.

Nėra vieno kelio ar takelio - vaikštinėk ar laipiok, kur širdis geidžia. Nuo kur nors nusivoši - pats kaltas.

Užpavydėjom grupei kokių dešimties metų berniukų - juos ten mokė nusileidimo trosais nuo šlaitų. Tik man nedavė ramybės klausimas: "O kur mergaitės?!"

Gerą pusvalandį vaikščiojom po akmenynę. Išlindo saulė - fantastika!

Pasidžiaugę saule ir laisve, traukiam atgal į mašiną. Pusvalandis kelio ir eisim kalnais grožėtis!

Bealey Spur (lietuviškai nežinom)

Džiūgauju, nes aš tai žinau, ką ten turėtume pamatyti, o Alvydui dažniausiai - siurprizas :) Tik pakeliui vis baugščiai į debesis dešinėje pažiūriu: "Pūsk vėjau, juos į kitą pusę, nenervink!"

Puskilometris nuo parkingo asfaltuotu takeliu pro žmonių namus ir prieinam mišką - haiko pradžia.
O miškas šlapias, matyt lietaus daug buvo. Takelis praktiškai vien purvinos šaknys, bet nuotaika puikiausia, tai nesirūpinam. Tik lazdas galėjom pasiimti, būtų padėję, nes lipimas statokas. Na bet ką padarysi, gal jos dabar bagažinėje kam nors reikalingesnės.. :)

Pakeliui mažai kas keičiasi, nebent viena pelkė didesnė už kitą. Kol užkopiam virš medžių linijos. O tada jau smagiau! Vis dažniau pasimato sniegotos kalnų viršūnės.

Dar 15 min. ėjimo ir, gaila, bet aijšku, kad vėjui papūst ant mano norų - debesys užstoja mums gražią dalį slėnio.

Na ką, džiaugiamės tuo, kas dar ne debesyje :)

Eidami pamatėme visai įdomų namelį. Pasimatavome, kaip mums toks tiktų. Manome, tiktų gerai :)

Summa summarum
2.5 val.
370 m. aukštyn
9 km trasa

Otira viadukas Arthur's pass

Bene žymiausias viadukas Naujoje Zelandijoje. Žiūrisi įspūdingai, taip pat juo ir važiuojasi: jo ilgis 440 m, o nuolydis 11,7%, tai stabdį reikia gerai prilaikyti.

Dar šaunuoliai zelandiečiai gerai sumąstė kaip krioklį nuo kelio nukreipti.

Laukia dar valanda kelio iki Hokitika. Vingiuoto, vienos juostos kelio, kur tikrai nepamiegosi. Bet vairuotojas nesiskundžia. Jau įprato žmogus prie šito vargelio. Arba pažadėtas vairuotojo bokalas ir masažas džiugina ? :)