Dvi dienas Patagonijos oras rodė mums ką geba - be sustojimo lijo, ūžė vėjai. Vakar popiet jau pagražėjo - matyt gavome pilną naujokams priklausančio baubo porciją - dabar jau deramai įvertinsime gražią dieną.

Tik pabudę puolėme prie lango - kokią naujieną slepia užuolaidos? Ogi šviečia saulė!!! Fantastika! Kaip ir pridera, vėjas rimtas, bet ne toks, kur iki 90 km/val., šiandien žada vos iki 50 km/val. Vaikučiai, Patagonijos mastais čia - tik vėjukas :)

Autobusas mus paimti turėjo 8 val., tai staigiai sukimšę pusryčius į burnas ir daiktus į kuprines 7.59 jau sėdėjome ir laukėme. Gal sėdėjimu to mano malimosi ir nereiktų vadinti - nenusėdėjau ant uodegos iš jaudulio. O laukti vos 25 min tereikėjo!..

Toliau jau viskas greitai - autobusas pusvalandį pavežėjo 14 km žvyrkeliu iki El Pilar stovyklavietės, kur jau kyšo dienos tikslo anonsas. Taip startuoti rinkomės todėl, kad neiti pirmyn atgal tuo pačiu keliu, nors atstumas praktiškai toks pat. Stantartinis šio haiko maršrutas prasideda ir baigiasi pačiame El Chalten miestelyje, o mes į miestelį tik pareisime.

Iš įvairaus transporto tuo pačiu metu pabiro nemažai žmonių, kitaip ir nesitikėjome - juk čia populiariausias El Chalten haikas, o ir oras dvi dienas niekam niekur eiti neleido. Varom!

Pirma atkarpa - per gražų Patagonijos mišką. Kuo toliau, tuo dažniau pasitaiko stačių atkarpų, bet jos neilgos, vėjo miške nesijaučia, tai viskas šauniai.

Pastebite kiek nukritusių medžių? Čia jų auga vos 2 rūšys ir abiejų šaknys labai negiliai, sklinda į plotį netoli paviršiaus. Todėl baisūs Patagonijos vėjai lengvai susuka jų kamienus, o ilgainiui ir nulaužia. Nacionalinio parko teritorijoje negalima rinkti medžių. Bet vistiek jiems randa praktinę paskirtį - žemiau nuotraukoje matote kaip jais pažymi takus. Tikrai niekas nesugalvos lipti per tokią krūvą ieškoti tako.

Miškas gražus, vis kokią įdomybę sutinkame: tai į kilpą susirietęs medis, tai tiesiai iš kamieno augančios gėlės ir, lyg 'sekretai' vaikystėje, tarp medžių vis pasimato kalnai ir ledynas.

Pagaliau prieiname vietą, kur nesidrovėdamas pasirodo Piedras Blancas ledynas.

Pirma kelio atkarpa baigiasi - toliau pora kilometrų pakankamai lygiu keliu pailsėjimui ir akims paganyti.

Per pievą, per miškelį, per tiltelį ir vėl mišką ir Tadaaaam! Lieka trečia atkarpa - paskutinis kilometras iki tikslo. Ir čia visi nuima gazą, nes per tą paskutinį kilometrą reiks viršun užlipti 400 metrų. Kampo sinuso ar kotangento neapskaičiuosime, bet patikėkite, yra ką veikti.

Durniausia tai, kad čia vėjas jau gerai košia, todėl kad ir kaip sukaisti, neprotinga būtų striukę nusirengti ar kapišoną nusiimti. Todėl vis tenka sustoti ir bent kiek ataušti. Gerai tai, kad yra į ką pažiūrėti - tas plonas baltas šniūrelis, einantis per slėnį - solidi upė, per kurią nesenai perėjome. Jo, mažumėlę palypėjom...

Kantriai ir visai gerai užlipome tuos 400 m. ir, pasukus už kampo - VALIO!
Ir jo didenybė Fitz Roy kalnas išlindo iš debesų pasirodyti :)

Turbūt paskutinį kalniuką užpūškavome greičiau nei ežiukai prie pieno lėkštės atkrypuoja.

Džiugesys sunkiai tilpo viduje, o grožis kadre.

Kaip man smagu buvo matyti Alvydo džiaugsmą - jis juk dažniausiai nežino, ką pamatys ten, kur nueis. Jam beveik kas kartą siurprizas. Šis, matau, labai pavyko :)

Aukštis čia jau virš kilometro - temperatūra vos pora laipsnių šilumos, o ir vėjas toks, kad tik laikykis. Visa kopimo šiluma greitai išsivėdino ir, pajutau, kad drebu. "Tavo lūpos mėlynos" - sako Alvydas. Aha, gali būti, galvoju, nes ir šypsotis kažkaip darosi sunkoka. Ruoniai atšąla ne taip greitai, todėl mano vyrui vėjo neperpučiamų kelnių neprireikė, o aš susirengiau viską, ką turėjau kuprinėje. Teko pašokinėt ir patūpinėt, kad sušilčiau.

Tuo tarpu susipažinkite su mūsų šiandienos draugais :)

Prieš einant žemyn link lagūnos, metas suvalgyti šiltus pietus. Gaila, kad ryte bestradaliojant šaukštą namie palikau... Teko kūrybiškai pažiūrėti į reikalą :)

O žmonių žmogelių... kalnas nusėtas spalvotais krutančiais gumuliukais :)

O dabar prie ežero, ant to kalniuko ir ten dar berods kitas ledynas matosi!

Ko iš pradžių nematyti - už kalniuko slepiasi dar vienas ledynas ir lagūna! Ši vadinasi Sucia, suprask Purvinoji, bet bent mums pasirodė visai maloniai žaliai mėlyna. Gražu ledynų žemėje :)

Vyras pyškino kadrus į visas puses :)

Čia praleidome dvi valandas. Dvi valandas! Patys negalėjome tuo patikėti :)
Laikas sukti atgalios, nes prognozė žadėjo, kad nuo 17 val. jau lis. Turime 3 valandas. O prognozės čia nemeluoja.

Einant žemyn matėme, kad oras jau tikrai prastėjo. Nepaisant to, lipančių aukštyn buvo vis dar nemažai.

Dalis kelio atgal tas pats, kuriuo atėjome: miškelis su stovykla palapinėms (kaip jie čia naktį miega???), akmenuotas upės slėnis.

Pamenate naujazelandiečių tiltelių matematiką? Argentiniečiai subtilesni - negąsdina, tik prašo eiti po vieną. Vos susilaikiau durnium neapšaukus pakeleivio amerikiečio, kuris, paskendęs telefone, nė neskaitė perspėjimo ir rovė paskui mane per plonytį tiltelį. Turbūt reikia žmonėms aiškiai sakyti - eikite po vieną, dviese - tiltas luš ir nukrisite.

Eidami atgal džiaugėmės, kad pasirinkome tokį maršrutą. Nes atgal ėjome nauju keliu, be to, jeigu šiuo keliu būtume ėję link Laguna del los Tres, labai ilgą kelio atkarpą būtume matę dienos tikslą prieš akis. Ir šimtą kitų ėjikų. O mūsų atveju - lagūna tikrai buvo dienos prizas.

O kalnai slėpėsi vis tankesniuose debesyse.

Išėjome į atvirą slėnį, kur mūsų anksčiau dieną sutikta upė išplatėja, vėjas sustiprėja, bet miestukas irgi artėja.

Va ir namai matyti!

Summa summarum:
8 val. (2 val. prie lagūnos)
910 m aukštyn
25 km trasa

Dar viena puiki diena!

---