Vos nusileidę Ayers Rock kaimelio oro uoste supratome, kad visos kalbos apie raudoną Australijos centrą yra ne iš piršto laužtos - žemė čia tikrai... raudona.
Ir karšta čia taip, kad kažkur po 20 sek. saulėje atrodo, kad tuoj tuoj ims nertis skūra. Atskridome 13.30 val. - pati pekla. Oj bus smagu čia snieguolėms... :)
Ir pekla ne tik dėl karščio - mažytis oro uostas pergrūstas. Matyt, nuprotėjimas dar nesibaigė...
Turbūt daugelis ir per lietuviškas žinias girdėjote - po galybės metų vietinių aborigenų genčių vadai ir Uluru - Kata Tjuta nacionalinio parko valdyba sutarė, kad nebeleis lipti ant Uluru kalno nuo 2019 m. spalio 26 d. Mes atvykom spalio 27 d. :) Per paskutiniuosius mėnesius čia dėl to bardakas dėjosi - tūkstančiai dar norėjo spėt ant to aborigenams švento kalno užlipt. Bet apie visa tai kiek vėliau.
Ką dar supratome per pirmas 15 min. Australijos centre - čia teks rimtai kariauti su musėmis. O jos čia kitokios nei mūsiškos. Šitos bjaurybės pirmiausia tupia ant veido ir taikosi įlysti į ausis, nosį, burną ir akis. Fainai, ane?
Pasirodo, šitos agresyvios bjaurybės (nė neketinu kito žodžio ieškot) minta žmonių kūno skysčiuose esančiu proteinu. Ir jos alkanos! Tai mojuok nemojavęs... Purškalai, tepalai ar kitokie cheminiai triukai jų neveikia, tik jūsų piniginę. Nuo musių ant veido gelbsti tik tinkleliai, kuriuos su dideliu džiaugsmu ir lūkesčiais iškart nusipirkome. Nu dailiausias aksesuaras, kaip sau norit :)
Kings Canyon (Karaliaus kanjonas)
Pirmiausia keliaujam 300 km. į šiaurę nuo Ayers Rock miestelio į Watarrka nacionalinį parką. Po beveik 4 valandų monotoniško, bet visai gero, kelio pasiekėme Kings Canyon kurortą.
Aš pakeliui ir nusnaudžiau - neprailgo, o šeimos vairuotojui jėgų atėmė. Ypač atidžiai reikia stebėti ir saugotis gyvūnų ant kelio. Čia vaikštinėja driežai, gyvatės, palaidos karvės ir kupranugariai. Kažkada keletas prijaukintų kupranugarių pabėgo iš fermos ir ilgainiui patapo nemaža laukinių gyvūnų populiacija. Pakeliui matėm šakeles skabančią vieną šeimyną. Ir karves dvi matėm. Bet jos gulėjo ir jau senai nieko nebeėda.
Mūsų kalboje žodis kurortas turi prabangos, poilsio nuotaikas (ir truputuką sovietmečio sanatorijų atspalvio). Čia kurortas - visas turistinis miestelis. Keleto lygių apgyvendinimo pasiūla: nuo kempingo iki vilų, savas baras, parduotuvė, net degalinė. Viskas vienose rankose ir vidury niekur. Tai, supraskit, kainos čia 1,5 - 3,5 karto brangiau nei kitur. Kartais silpnumas paima pamačius :)
Ryte kilome anksčiau nei saulė. Ir ne tik noras pamatyt saulėtekį taip anksti iš lovos išvertė, bet ir didelis noras neiškepti. Tą dieną prognozavo viso labo 36°C.
Be to, jeigu dieną prognozuojama aukštesnė nei 35°C temperatūra, 9 val. ryto reindžeriai uždaro šio haiko vartelius, t.y. ne tik nerekomenduoja, bet netgi fiziniu barjeru uždraudžia eiti.
Haikas prasideda akmeniniais laiptais, bet jų statumą šauniai kompensavo kylančios saulės apšviečiamų raudonų kalnų vaizdas. Pūškuojam į viršų su plačiom šypsenom.
Lipimo gal 10- 15 min. Ir daugiau šiame haike sudėtingesnio ėjimo ir nebuvo.
Nedrįsome lįsti tikrinti, kas šiame guolyje nakvojo.
Pasiekiam plokštinės viršų ir pasišokinėdami per akmenis toliau traukiam link kanjono kraštų ir įspūdingų panoramų.
Kanjono gylis apie 100 m. ir priėjus arčiau krašto tikrai kinkos virpa.
Graži kanjono pavadinimo kilmė. Atrodytų, kad kaip ir aišku - kolonizatoriai kažkuriam karaliui skyrė ir tiek. A vat ne. 1872 m. pro kanjoną keliavo naujų žemių tyrinėtojas Ernest Giles. Pirmiausia pavadino apačioje tekantį upeliuką, o tada lipo vardas ir visam kanjonui. Nepamirškite, visas reikalas sausoje dykumoje, tai vanduo čia milijoną kartų svarbesnis už bet ką kita. Knygoje apie šią kelionę E. Giles rašė: "Pavadinau Karaliaus upeliu p. Fielderio Kingo vardu... mano seno ir gero draugo garbei". (King - liet. Karalius). Graži istorija.
Nusileidžiame ir iki kanjono apačios, kur žiemos mėnesiais ir vandens būna. Čia pavėsis, yra ir žalumos. Vieną kampą net Edeno sodais vadina.
Kanjonas gražus, bet nedidelis. Netrukus apeiname jį visą. Ir jau matome, kaip kitoje pusėje, kur prieš valandą vaikščiojome tik dviese, dabar jau žmonių būreliais stoviniuoja.
Į mašiną grįžtame prieš 9 val. Aikštelė beveik pilna. Prisimename posakį apie ankstyvas ir vėlyvas varnas :)
Summa summarum
2,5 val.
190 m. aukštyn
8 km trasa
Sausas (druskos?) ežeras
Apie 100 km iki Ayers Rock sustojome tolumoje pamatę Conner kalną. Nieko įspūdingo, nes labai toli, bet dykumos peizaže toks objektas išsiskiria.
Nebūtume mes, jeigu neužliptume į raudoną kopą kitoje kelio pusėje. Šiaip, o ko ne? Ir ne veltui! Už kelių šimtų metrų raudoname fone boluoja baltas plotas.
Darome prielaidą, kad tai išdžiūvęs ežeras. Einam pažiūrėt? Aišku, einam! Saulė čirškina, musės zyzia, bet kaip fainai!
Toliau tęsiame savo kelionę link Ayers Rock miestelio, kur sekančią dieną laukia susitikimas su Uluru kalnu.
Patiko? Nepatiko? Mums įdomu, ką jūs galvojate ;)