Atvažiavome į Fiordlands nacionalinį parką. Daugelio vertinimu - gražiausios vietos šioje saloje. Turime 5 dienas, taigi daug vilčių, kad praeisime pačius geriausius haikus.

Mano viltys sudūžta greičiau, nei Teleloto žiūrovų. Realiai turime vieną gero oro dieną, o tada jau pils lietus. Net daaaug lietaus. :(

Tai varom! Kol nelyja! Dienos tikslai du: Key kalnas ir Earland krioklys.

Iki starto - the Divide parkingo pavažiuoti apie valandą labai vaizdingu keliu. Tik eismas kaip prieš Žalgirio rungtynes prie Akropplio. Nemanėm, kad bus tiek mašinų. Čia galime prisiminti ir pagirti gerą populiariausiuose JAV nacionaliniuose parkuose taikomą principą - visos mašinos lieka stovėti parkinguose parko pradžioje. Viduje nuolat kursuoja autobusai, kuriais gali keliauti iki haikų pradžios ar atgal. Labai šauniai - kamščių, nervų ir taršos - minimum.

Gražių vietų pakeliui net kelios, bet kai pamatome būrius turistų - oi ne, gal sustosim grįždami.

Haikas prasideda nuosaikia įkalne pro visžalį bukmedžių mišką. Metų laikai augmeniją čia menkai įtakoja, nes visus metus daug vandens ir nėra labai žemos temperatūros.

Tik nereiktų galvoti, kad šiame NZ krašte nekyla rūpesčių dėl gamtos. Deja deja... Ankstyvieji imigrantai tais laikais nė negalvojo, kokias pasekmes unikaliai vietinei gamtai gali turėti jų atsivežtas krūmelis ar elnių pora - kad tėvynę primintų. Aha, nė poros šimtmečių nereikėjo, kad atvežtiniai elniai taptų parazitais. Priminsime, saloje vietiniai gyventojai - tik paukščiai. Taigi kai plėšrūnų nėra, o ėdesio apstu - populiacija nevaldomai didėja. Žodžiu - nuėdė jie viską, o tada juos rimtai (net su sraigtasparniais) pramedžiojo, nors ir dabar tauriuosius elnius čia visus metus galima medžioti be jokių apribojimų.

Lipam toliau? Ok.
Nors Key kalnas neaukštas - 918 m. (nuo parkingo nepilnai 400 m. aukštyn) nuo jo labai gražiai matyti keli kalnų slėniai. Labai tikimės, kad debesys prasisklaidys.

Užlipus iki viršūnės debesys lyg ir juda, taip norėtusi tuos kalnus pamatyti... Kadangi dar yra kur pavaikščioti, Alvydas ryžtingai nutaria, kad grįšime čia pareidami ir tada tų debesų nebebus. Hm... turiu abejonių ar jau taip jie šiandien visai ir pradings, bet gera viltį turėti :)

Pavaikštinėjam aplink, kartu su 30 amerikiečių pensininkų. Vėliau dar kelis kart juos matysim - jiems ateinant, mums pareinant.
Ir ką jūs manote, vėjas nugena debesis! Valio!

- Ir kodėl tos snieguotos viršūnės visada atrodo gražiau?
- Čia viskas paprastai - kaip su cukraus pudra - pabarstai ir bet kokia bulka atrodo skanesnė ;)

Pasidžiaugę varom žemyn ir tolyn - iki krioklio. Ten sako reiks eiti tiek, kad kai jau bus baisiai nebeįdomu, reiks kentėt, nes ir tada liks dar nemažai. Bet krioklys įspūdingas - vanduo krinta iš 174 m. aukščio.

Gudruoliai pensininkučiai pakalnėje palieka vieną gidą kuprines ganyti.

Pakeliui link kriolio praeiname bent 20 nuo kalnų čiurlenančių upelių, srovių ir versmių.

Motyvacijos palaikymui kartais pasimatydavo kalnai, kartais kokių medžių privirtę ir, beje, trečioje nuotraukoje matote spąstus graužikams, apie kuriuos pasakojome. Jie ir čia - palei visą taką pridėliota - rimtai gaudo kenkėjus.

Nespėjus mano vyrui nė trečią kartą kantrybės prarasti, šast! Ir atėjome!

Ūžia, kriokia krisdamas vanduo, o mes išsižioję žiūrim ir tik ant kojų išsilaikyt stengiamės, nes išlendame prieš pat krioklį ir iškart peršlampame nuo purslų. Va čia tai krioklys!!!
Šitas tikrai eina į Islandišką lygą!

Per akmenis kiek toliau apeiname iš kitos pusės, kur galime nešlapdami grožėtis.
O bandyti jį sutalpinti į vieną kadrą - naujas iššūkis. Visgi 174 metrai!

Kelias atgal (ir žemyn) visada greitesnis, todėl atgalios eidami neužtrunkame.

Summa summarum:
6 val.
880 m. aukštyn
20 km trasa

Puiki diena.