Pats laikas ramiai dienai. Šiandien maikių neplėšom, einam ant grožio, ne ant kiekio :)
Programoje - Storud haikas ir, jeigu gausis, Litlanesfoss ir/arba Hengisfoss kriokliai. Kukliai, ar ne?

Storurd islandų kalboje reiškia - didžiuliai akmenys. O ši akmenų kaimenė susibūrusi šalia vieno gražiausių šalies kalnų - Dyrfjoll.

Storud užsinorėjome pamatyti perskaitę vienos blogerės aprašymą, kuri šią vietą apibūdino pakankamai aiškiai: "The most beautiful place in Iceland in our opinion!" (liet. Gražiausia vieta Islandijoje, mūsų nuomone). Taigi starto lūkesčiai nemaži :)

Į Storud veda keli keliai. Mes pasirinkome einantį slėniu, kur nevažinėja kalnų dviračiais. Beje, tie dviratininkai vietinius jau kaip ir užkniso, nes jie grasina, kad nebeleis važiuoti per savo žemes ir pora takų, deja, bus uždaryti. Tikėkimės derybos su jais leis judėti bent pėstiems.
Takelis pramintas, tik šviežių pėdsakų nematyti. Kartais iš takelio reikia išsukti, kad išvengti itin šlapių vietų. Bet vaizdas prieš akis toks, kad šypsenos nedingsta :)

Šalia visą laiką gurguliuoja vanduo.

Ir, aišku, visą laiką mus stebi teisėtos kalnų šeimininkės, dosniai viską aplink savo kaka pasižymėjusios.

Po maždaug valandos takelis lengvai vingiuoja jau beveik tiesia akmenuota vietove ir po dar 20 min. prieiname skardį. Statu, akmenuota - kiek nejaukiai.. Bet koks anonsas - pamatėme dienos tikslą!

Kalno statumas ir nekantrumas pamatyti tą žaliai mėlyną gėrį greitai nuveja žemyn, kur sutinkame iššūkį. Upelis, velnias... Vienas iš komandos - ilgakojis, įsibėgėjęs ima ir peršoka be didesnių vargų. O ką trumpakojei daryt? :/
Aiškiai matau, kad jeigu aš bandysiu šokti, tai tikrai reiktų filmuoti, nes tiktų į juokingų video archyvą, kur žiopliai jėgas pervertina :)
Bet nėra padėties be išeities. Juk blogiausiu atveju galima nusiauti batus ir perbristi! Bet to neprireikė - iš maišelių padarėme apsaugą vienam batui ir trumpakojei pavyko nesušlapus fėjų krantą pasiekti.

Labai gražus ežeriukas! Pagal teoriją spalva sakytų, kad vanduo čia ledyninės kilmės, ne gruntinis - dar egzotiškiau. Kaip bebūtų, sėdame ant samanų ir traukiame pietus, nes norisi šioje ramybėje - grožybėje pabūti.
Beje, šiandien kol kas nesutikome nė vieno žmogaus. Negražu sakyti, bet.. kokia gera diena :)

Ilgai nepasedėsi - drėgna ir vėsoka, turbūt nedaugiau 10-12 šilumos, tai neužsisėdime. Tikrai ypatingas šis ramus pasakų kampelis...

Pajudam atgalios ir smagu, kad stačia įkalne aukštyn užlipt lengviau, kartu ir sušylam. O čia mūsų laukia naujiena - debesys taip žemai, kad reikia pasistengt tako žymeklius pamatyti. Ir dar lyja. Gerai, kad kuprinėse turėjome nešlampančias kelnes, nes paprastos iškart nesmagiai sudrėko. Nuo oro drėgmės, neprisigalvokit :)
Ateidami neįsiminėme vienos kalvelės, bet laimei, nespėjome rimtai nublūdyti į šoną, pamatėme žymeklius ir tuo pačiu takeliu greitai grįžome į fiordą, link vandenyno. Jeigu ką, būtume avių kelio paklausę, jos gi čia vietinės :)

Summa summarum:
4,5 val., apie 350-400 m. aukštyn, 13 km trasa.

Litlanesfoss krioklys

Dienos desertui - dviejų aukštų krioklys. Iki antros dalies reikėjo nemažai paėjėti, bet buvo tikrai verta :)