Na ką, pasiruošę? :) Naujoji Zelandija. Pradedam!

Kia Ora! Taip sveikinasi vietiniai Naujosios Zelandijos gyventojai Maorių kalba. Valstybinės kalbos čia trys: anglų, maorių ir Naujosios Zelandijos gestų kalba. Bent pirmosiomis dienomis mums ši šalis atrodo draugiškas pavyzdys kaip sugyvena kolonizatorių ir senųjų vietinių gyventojų palikuonys.

Visi jie save kiviais vadina. Ne, ne, jie ne rudi ir gauruoti, ne nuo vaisiaus pavadinimas kilęs :) Nuo vietinio paukštuko - šalies simbolio pavadinimo.

Pirmiausia apvažiuosime šiaurinę salą. Čia mažiau kalnų, todėl daugiau žmonių ir šilčiau. Ir kaip visi sako, na ne taip nerealiai gražu, kaip pietinėje. Dar pamatysime ;)

Huka krioklys ir Waikato upė

Waikato upės kriokliai ir slenksčiai leidžia naujazelandiečiams naudotis vandenų galia - čia pagaminta energija sudaro 15 proc. visų šalies poreikių.

Huka krioklys galingas - iš 9 m. aukščio kas 20 sek. krenta tiek vandens, kad užtektų pripildyti Olimpinį baseiną (2500 tonų).

Toliau tekanti upė nurimsta, o vandens atnešti mineralai ir mikroorganizmai jai suteikia šią ryškią spalvą.

Waimangu vulkaninis slėnis

Šis šiaurinės salos regionas žinomas dėl aktyvios geoterminės veiklos. Važiuodami matysite ženklus į vieną geoterminį parką po kito. Teks išsirinkti, kur užsuksite. Mes išsirinkome du: Mėnulio kraterių slėnį ir Waimangu vulkaninį slėnį.

Apie pirmąjį. Važiuokite tiktai jeigu:
- dar nebuvote Islandijoje ir jokiame kitame geoterm. parke NZ,
- jeigu ilgai vairavote ir norite pramankštinti kojas,
- jeigu.... hm...
Ne, tiesiog geriau iškart važiuokite kur kitur.

Taigi Waimangu. Atvažiavome su santūriais lūkesčiais, nieko ypatingo nelaukėme, ypač po nusivylimo Mėnulio krateriuose. Poros valandų pasivaikščiojimas atrodė ir šiaip smagus dalykas, švietė saulė, diena graži, o be to mes Naujoje Zelandijoje!

Taigi, pakeliui sutiktos įdomybės. Visur garuoja, šnypščia, o mineralų ir mikroorganizmų sukurtų spalvų spektras irgi stebina. Nieko neryškinome ir nekeitėme, viskas tikrai kaip matėme.

Waimangu yra naujausia pasaulyje geo-sistema. 1886 birželio naktį išsiveržė Tarawera ugnikalnis, kuris ir sukurė šio slėnio ypatybes: kraterius, ežerus, geizerius ir t.t. Išsiveržimas įvyko kai čia jau gyveno nemažai žmonių ir vyko aktyvus turizmas. Ugnikalnis padarė daug žalos, pareikalavo aukų ir yra bene vienintelis toks žmonių matytas ir jau aprašytas įvykis.

Išeinant: "Ką ten pora valandų, visada visur daug greičiau ateinam, pamatysi.." A vot ne! Šį kartą užtrukome net ilgiau ir mielai dar ilgiau būtume buvę. Iš slėnio gilumos keliautojus autobusu parveža, grįžome pačiu paskutiniu ir dar į suvenyrų parduotuvę užsukome! Siaubas, koks netikėtumas :)