Tradiciškai 10 val. gidas autobusiuku surenka ėjikus iš viešbučių. Šįkart 10 žmonių, geografija - nuo Kanados iki Ukrainos. Susipažinę susirenkame įrangą, termosus su vandeniu, susireguliuojame sniego batus ir šios dienos gidas Yannick veža mus į kalną iki starto.
Pasipuošę sniego batais žygiuoti pradedam nuo gražios panoramos į Isfjorden fjordą vienoje pusėje ir į statoką snieguotą kalną, į kurį ir lipsime. Už jo pamatysime jau kitą fiordą – Adventfjorden.
Iškart dėmesį patraukia 2 didžiuliai radarai ir visas metalinėmis antenomis nusėtas laukas.
Adventdalen slėnyje įrengtas 96 antenų kompleksas - „SOUSY Svalbard Radar“ (SSR) – vadinamas "mezosferos-stratosferos-troposferos" (MST) radaru. Sistemos paskirtis – stebėti atmosferos aktyvumą, fiksuojant sunkio bangas ir oro turbulenciją. Svalbardas yra geografiškai ypatingoje vietoje, kur susijungia: saulės vėjui veikiant jonosferą viršuje susidaranti poliarinė mezosfera ir iš apačios veikiančios jėgos: gravitacijos bangos, potvyniai ir ilgo periodo bangos. Mokslininkai teigia, kad SSR ilgalaikiai tyrimai sudarys galimybę žmonijai į klimato kaitą pažvelgti kitu kampu.
Tai tiek apie technologijas. Praėję radarus, artėjame prie stačiosios Foxfonna haiko atkarpos. Eina sau, yra ką veikti!
Alvydas, žinoma, į kalną kabliuoja kaip 10 kartą eitų, o aš – gerokai lėčiau. Dauguma lipa greičiau, vis sustoja pailsėti. Kol jie stovi, pasiveju ir vėl tas pats – susitinkame kitame pailsėjime :) Einant ramiu tempu man ilsėtis kaip ir nereikia, o nabagas kanadietis pilotas vis labiau atsilieka, jau akivaizdžiai pyksta žmogus ne prie dūšios pramogą pasirinkęs :)
Oras puikus: +10 laipsnių, giedra, saulėta, vėjo beveik nėra – matomumas į visas puses puikus. Patiems sunku patikėti kaip mums sekasi – striukės nereikalingos guli šerpos kuprinėje. Nors įkalnėje vėjas užpučia kartais ir smarkiau, truputį neramu, kad nugara šlapia, bet...
Kartu su mumis apsidairykite aplink - 360o nuotraukų skyrelio, kurio nuoroda yra puslapio viršuje. Svalbardo 360o nuotraukas rasite čia.
Sniegas, per kurį einame, minkštas ir tirpstantis, be sniego batų šis haikas būtų tikrai neįmanomas – puikus šiauriečių išradimas. Atrodo, kad lipant tas kalnas vis statėja, taigi labai gelbsti ir lazdos. O rugpjūtį, sako čia sniego nebebus, bet tik trumpam.
Kažin kiek giliai į šitą sniegą smigtų kojos, jeigu bandytume eiti be sniego batų?
Įkopę į stačiausią atkarpą atsipūčiame ir kopiam į paskutinį kalnelį, kur pasieksime Foxfonna plokštumą ir patį ledyną. Čia jau visai paprasta – įkalnė labai nuožulni, beveik nesijaučia. Atsiranda laiko ir pakvailiojimams ir nuotraukoms.
Vos sustojus kas kart pokštauti ima ir Yannick‘o šuo – haskė Mida kaskart savo pavadėliu apsisuka kam nors aplink kojas, sako ne vienas keliautojas yra ir parkritęs, kai pradeda eiti nepamatęs, kad yra supančiotas.
Labiau suprantantys šunų būdą, sako, kad taip ji dirba savo darbą – eidama aplink ji mus gano – kad neišsibarstytume po laukus.
Tiesą sakant, keliskart krentam ir mes, bet ne dėl Midos pokštų – man nusmukdavo kairės kojos sniego batas ir nerdavau veidu link sniego – matyt nepakankamai gerai jį užsiverždavau, o Alvydas pamiršo, kad su sniego batais einame tik į priekį (kaip ir su ilga suknele, matosi spragos – neturi tokios patirties žmogus), o žingsnis atgal garantuoja, kad krisi. Kartą teko bėgti vyrą iš sniego kelti :) Sniegas purus, visai fainai į jį nukritsti. Tik reikia tikėtis, kad iš paskos einantis žmogus laiku pastebės ir sustos (einame vorele), o tai gali būti dar daugiau juoko :)
Priėję Foxfonna ledyną turime progą nusiimti sniego batus ir palakstyti su paprastais – kojos tokios lengvos! Pirmus žingsnius ant akmenų visi deda kaip gandrai, pastebėję juokiamės vieni iš kitų.
Pasidžiaugę ledynu Adventfjorden fiordo fone sutariame kopti į dar vieną kalną – dar baltesnę panoramą pamatyti ir pietums vietą rasti. Pakylame gana aukštai - į ~850 m. aukštį. Nors jau neatrodė įmanoma, bet tikrai viskas atrodo dar balčiau.
Ką dar suprantame eidami per sniegyną, kur nesaimato nė vieno žmogaus sukurto objekto – neįmanoma atspėti atstumo. Mūsų smegenys įpratusios atstumą vertinti atsižvelgiant į kokį pažįstamą objektą, o čia jų nėra. Mūsų gidas papasakojo istoriją, kad kartą einant iki šio ledyno su turistais juos užklupo pūga – va tą kart tai buvo baisu kurio nors iš žmonių nepamesti, nes vos už 3 metrų nesimatė visiškai nieko. Tokiomis sąlygomis labai paprasta pasimesti, paklysti ir dauuug strioko visiems sukelti.
Atėjus iki antrojo kalniuko stojame pietų. Yannick mums kastuvu iškasa sofą – lygiai kaip mes vaikystėje smėlyje, patiesia kilimėlį, kad šiknos nešlaptų. Užpilamas jautienos ir bulvių košės davinys pietums sueina puikiai, dar turime kavos ir saldaus miško uogų sirupo arbatai. Pamenate, išeinant kiekvienas gavome po 0,5 l termosą su karštu vandeniu. Va dabar juos ir naudojame – pusė sausam daviniui užpilti, kita pusė – karšto gėrimo pasidaryti. Yannik‘as mums iš kuprinės ištraukia medinius šaukštus! Nežinia dėl jų, dėl nuostabios aplinkos, šaunios kompanijos ar dar ko, bet šie pietūs mums labai patinka. Turime netgi deserto – paprastų sausainių, kurie kalnuose pasidaro 100 kartų skanesni.
Po pietų – atgal į sniego batus ir beveik tuo pačiu keliu namo. Kelias namo - visada trumpesnis. O gal dėl to, kad eidami šia kryptimi tolumoje matome miestelį ir laivus?
Nors priėjus paskutinį – stačiausią kalną, nuo kurio eisime žemyn, kraipome galvas – kaip statu! Kaip mes čia užlipome?!
Leidžiamės žemyn zigzagais, nes einant tiesiai baisoka ant nosies virsti. Pakeleiviai švedai sakė, kad visai gerai būtų čia slides turėti. Koks pašikniukas tikriausiai irgi gerai būtų.
Šį turą užsisakėme iš Svalbard Wildlife Expeditions – labai rekomenduojame.
Summa summarum:
4 val. veiklos + 3 val. pasiruošimas ir nuvažiavimas
10 km trasa
400 m. aukštyn
Puiki diena.