Grampians nacionalinis parkas

3 val. kelio nuo Melburno į šiaurės vakarus - fainas granito uolų parkas. Parke visos gražiausios vietos įrengtos taip, kad ir sunkiau judantys ar šiaip tinginiai galėtų pakankamai patogiai pasigrožėti kalnais. Patiko šiame parke sutikti įdomių Australijos gyvūnų, gerai, kad tuos keisčiausius tik mašinoje būdami matėme :)


Baroka apžvalgos aikštelė


Reeds ir Balconies apžvalgos aikštelės

Mes pajutome, kad kai iki apžvalgos aikštelės atvažiuojam mašina ir paeinam tuos max 500 m., mūsų tas objektas nesužavi - neužlipai pats į tą kalną, tai ir nedžiugina...
Ir ne taip senai visose šiose apžvalgos vietose buvo galima laisvai laipioti uolomis. Deja, įsigalėjus soc. tinklų/selfių kultūrai, tai tiesiog per daug pavojinga, nes dėl įspūdingesnio kadro durniai per daug rizikuoja ir nusisuka galvas. Oficiali aptvėrimų atsiradimo versija - nestabilios uolos ir nunykusi augmenija. Aišku, tame tiesos irgi yra...


MacKenzie krioklys

Kadangi neįdėjus pastangų ir prizai nedžiugina, tai nusprendėme iki gražuolio krioklio paeiti 9 km haiką palei MacKenzie upę.

Trys pastebėjimai pakeliui: pamatėm Australijai būdingą bushlands (krūmynų) augaliją. Kengūros mėgsta kakoti ant žmonių takų, o mes kaip tas geraširdis anekdoto berniukas, kuris šuduką gavęs džiaugėsi - tiek kakos, gal ir kengūrų sutiksim :)

Dar palaipiojom ant Fish falls (Žuvų kriokliai), kadangi ekspertas žuvų nepamatė, siūlom pervadinti.

Krioklio vaizdas didingas - vanduo nuo uolos krenta 60 m. Australai sako, kad šis krioklys - vienas gražiausių šalyje.


The Pinnacle (Viršūnė)

Fainas haikas per akmenynę. Tokia vieta tikrai tiktų Flinstounams gyventi. Pradžioje greit ateiname iki Grand Canyon (Didžiuoju kanjonu) vadinamos vietos. Mačius tikrąjį, šis nė iš tolo, nei iš labai arti nepanašus. Na bent skamba gražiai. Kai kur įrengtas takelis (gabaliukas netgi atrodė kaip geltonų plytų kelias :)) , kai kur jo nė nereikia - uolos nestačios, eiti papaprasta, lekiam.

Po gerų 30 min. - Tyliąja gatve vadinama atkarpa. Gražu - akmeninės sienos atrodo didingai. Ir čia gera - vėsu.

Alvydui tie išsikišę akmenys priminė Burdah arkos haiką Jordanijos Wadi Rum dykumoj, kur su Dinu pirmą kartą lipimą į plikus akmenis išbandė, nesusilaikė nepabandęs ir čia.

Ir pagaliau - prizas! Plokštinė, su įspūdinga panorama ir ant šlaitų kyšančiomis uolomis ja grožėtis. Haikas lengvas, po kelių valandų mašinoje - puiki mankšta.

Summa summarum
Laikas - 2.5 val.
Aukštyn - 300 m.
Trasos ilgis - 5 km.


Mount Rosea

Grampians išsirinkome vieną ilgesnį haiką, kuris atrodė įdomus. Toks ir buvo!
Pradžioje per mišką, kur eukaliptai meta žievę. Kartais ją ir pasidžiauna ant šakos :)

Milžinų žemė čia - kai pakankamai drėgmės ir saulės, žemė išaugina galiūnų.

Toliau takas atvedė iki pirmos šviesios panoramos ir nuvingiavo per baltą smėlį. Vis aukštyn ir aukštyn, vis mažiau medžių ir daugiau akmens ir krūmų. Lipimas smagus - takas nuosekliai veda aukštyn, kraštovaizdis kinta, toliai vis tolimesni matyt.

Priešpaskutinė atkarpa - vien dideli akmenys, tarp jų einame kaip pasakoje. Narnijos kronikų serijai būtų labai tinkamų vietų. Stebėt tako žymeklius reikia, nes kartais atrodo, kad keli takai eina.
Ir žmonių nematyt! Gal kad lipome popiet, sutikome tik 4 nulipančius ir dar vieną porą gerokai vėliau - smagiausi haikai, kai nereikia grūstis.

Visada klausiame ir klausome vietinių, kai svarbu žinoti, koks bus oras. Tądien, lygiai taip, kaip sakė motelio šeimininkė - koks oras bus tarp 10-11 val., toks išsilaikys iki 15-16 val. Akurat!
Paskutinėje atkarpoje link viršūnės vėjas ošė ir arčiau šlaito medelius drąskė vis smarkiau - paspaudėme greičiau ir jau sakiau: "man atsibodo, kada ateisim?" Šast ir matome finišą!

Gražu, gražu, tikrai verta eiti! Šiaip gana nedidelis kalnas, bet šiame regione didesnių nėra, taigi apylinkės nuo jo žiūrisi puikiai. 

Kaip orų deivė (juokais pasivadino motelio šeimininkė) žadėjo, apie 15.30 saulė jau nebedžiugino. Ant viršūnės ilgai nepabuvome - vėjas atginė debesų ir mus įtikinamai paskatino šauti žemyn.
Po pusvalandžio, nusileidus žemiau, vėjo nebesijautė ir ramiai grįžome iki mašinos.

Summa summarum
Laikas - 4 val.
Aukščio skirtumas - 470 m.
Trasos ilgis - 12 km.
Puiki diena.



Naujausi įrašai

Svalbardas. Kur? Kodėl? Ir ko?

Lietuvoje vidurvasaris, tauta ruošiasi švęsti Jonines. O mudu į kuprines kemšam termo rūbus, šiltas kojines ir kepures, žiemines striukes ir laimingi ruošiamės kelionei į šiaurę :) Pačią šiauriausią, kiek paprastiems mirtingiesiems įmanoma.

Haikas iki Foxfonna ledyno

2019 birželio 20 d.
Pasipuošę sniego batais žygiuoti pradedam nuo gražios panoramos į Isjforden fjordą vienoje pusėje ir į statoką snieguotą kalną, į kurį ir lipsime.

Ledlaužis - baidarėmis prie ledyno

2019 birželio 21 d.
Antras rytas Svalbarde!
Šiandien bus fantastiška diena, nes laukia dar vienas Ledlaužiu vadinamas nuotykis! Baidarėmis plaukiosime prie ledyno!
Gerai, gerai, pakvėpuojam ir apie viską iš pradžių :)

Arktinis iššūkis

2019 birželio 22 d. Rimčiausia diena Svalbarde. Šįryt ruošiamės į Arktinį iššūkį - vieną rečiau pasirenkamų pramogų šioje saloje. Sako, kad ji - drąsiems ir stipriems. Hm... Tai Alvydui tinka, o kaip Jūratei seksis - pamatysim :)

Longyearbyen apylinkės

2019 birželio 23 d. Poilsio diena. Šiandien vaikščiosime po Longyearbyen apylinkes.

Kruizas į apleistą miestą - Piramidė

2019 birželio 24 d. Paskutinė diena saloje. Šiandienos plane - kruizas į apleistą rusų angliakasių miestą - Piramidė.

Svalbardo augaliukai

Svalbardo vasara trumpa - vos keturi mėnesiai. Viena laimė, kad saulė nenusileidžia visą parą - galima visas 24 val. intensyviai žaliuoti, žydėti ir brandinti sėklas.
O augti dideliam nėra nei maisto, nei prasmės.

Gamta keičiasi

Tuščiai burną aušintume sakydami, kad mums Svalbarde patiko. Kaip gražu gali būti ten, kur nėra nieko ir tuo pačiu, visko tiek daug! Bet... Svalbardas nėra rojus žemėje. O mes - žmonės esame atkakliausi naujų žemių užkariautojai ir atkakliausi kenkėjai.