Atrodytų, kad angliškai šios vietos pavadinimas skamba kiek geriau, nes lietuviškai tai visai neskaniai... Bet ne ragaut ten žmonės eina, taigi - ramiai! :)

Dar vienas populiarus mitas, kad šviečiančių kirmėlių yra tik Naujoje Zelandijoje. Oi ne, turi jų ir australai, gal ir kitos šalys. Tik naujazelandiečių turtai patogiai privažiuojami, didesniame urve, taigi daug paprasčiau turistus privilioti. Mes nutarėme nelaukti ir pamatyti šią įdomybę anksčiau ir 120 eurų sutaupyti.

Ko nežinojome, tai kad iki šviečiančių kirminų tunelio Wollemi nacionaliniame parke veda du keliai. Vienu važiuosite - vos kilometrą eiti tereiks. Bet baisiu, baisiu žvyrkeliu 33 km. dardėsite. 33 km! Kitu pasuksite - komfortiškai asfaltu privažiuosite, bet reiks savo kojom 9 km paeiti.
Spėkite, kuriuo keliu mus guglas nuvedė? Aišku, kad per tą baisų žvyrą!
@£÷♤/▪#₩÷&!!!
Nenorim taip. Vietiniame infocentre sužinojome apie antrąjį kelią ir diena buvo išgelbėta :)
Šlovė niekada nepasiduodantiems!

Bet iššūkiai tuo nesibaigė - teko pavargti, kol radome haiko pradžią - nė vieno ženklo. Bet atkaklumas vėl laimėjo!
Haiko pradžia - status lipimas buvusiu priešgaisriniu keliu. Pasiekę kelių sankryžą sutinkame pirmąjį dienos draugą - saulėje besišildantį driežą, kuris mūsų, panašu, visai nelaukė.

Iki pat tunelio šiame haike nesutikome nė vieno žmogaus, tai buvo aišku, kad gyvosios gamtos tikrai galime sutikti.

Toliau kelias vingiavo sena, nebenaudojama - apleista traukinių trasa. Galėjome įsitikinti, kaip per maždaug 90 metų žmogaus veiklos beveik nė pėdsakų nelieka - gamta atsikariauja viską.
Kelias po truputį veda aukštyn ir džiugina Mėlynųjų kalnų panoramomis.

Kelias kartais vis primindavo, kad einame sena geležinkelio trasa - rasdavome keletą ne visai sutrunyjusių pabėgių. Vėliau pasukome palei upelį pro žalią šlapią mišką. Upelio vanduo skaidrus skaidrus.
Sakote, balos atrodo raudonos? O taip! Nepamirškite, kad čia Australija ir žemė čia dažniausiai raudonos spalvos atspalvių. Keistai ir gražiai šis kontrastas atrodo.

Na ir pagaliau - gerokai apaugęs tunelis! Atėjome! Telefonuose įsijungiame prožektorius (šiais laikais - žibintuvėliai). Pasikartojame esminę taisyklę - šviečiame tik į kojas. Varom!

Tunelio ilgis - 402 m., ramiai paeiname tolyn, kol dings šviesa iš lauko. Nė nežinau, kiek paėjus išjungiame savo šviesas ir tikriname - ar jau matosi? Neee.. dar nieko. Einam dar. Bandom vėl.
"Žiūrėk čia! matau!" Akys priprato prie tamsos ir abu pamatėm po kelias švieseles. Tik tas "žiūrėk čia" juokingai skamba, kai esi aklinoje tamsoje :)

Po truputį akys vis labiau įprato prie tamsos ir vis daugiau švieselių matėme. Nerealiai fainai!! Visas juodas tunelis pilnas mažyčių mėlynų ar žalių (patys spalvos nesupratom) žiburėlių. Visur aplinkui. Atrodo, kaip mini galaktika.
Vis judėjome pirmyn ir aikčiojome kaip neįprasta, nepaprasta ir gražu! Ir keista. Visgi kirminai čia šviečia.
Bet tai kaip gražu!

Na ir keletas sakinių apie šiuos šviečiančius gyvius. Kas ir kodėl. Šie kirminukai šviečia tam, kad sudomintų nelaimėlius vabzdžius, kurie prikimba prie kirminų lipnių paviršių ir tampa vakariene. Šviesą sukuria jų išmatų, enzimų, energijos molekulių sąveika su deguonimi. Dažniausiai šviečia patelės, patinėlių šviesa blyškesnė arba mažiau koncentruota.

Išėję iš tunelio dar ilgai aikčiojom. Nepaprastas patyrimas. Rekomenduojam!

Summa summarum
3 val.
350 m. aukštyn
11 km trasa