Ar teko kada 37 km važiuoti 1,5 valandos? Ne ne, ne dviračiu, mašina. Mes išbandėme tokį pasivažinėjimą, nes norėjome pamatyti Huemul ir Vespignani ledynus. Jie jau už Glaciares nacionalinio parko ribų, tai privatūs ledynai. Neblogai, ar ne?

37 km ilgio žvyrkelis Dardulis, kuriuo važiavome buvo įrengtas per 10 metų, įkūrus El Chalten. Darbų sparta neįspūdinga dėl kelių priežasčių, viena jų - patvinusi Rio del Salto upė vis nuplaudavo atliktą darbą. Ir mums pakeliui teko pravažiuoti apsemtas vietas, o kartą tikrai upe važiavome.

Beje, autobusiuke važiuojame šešiese, daugiau keliautojų šiandien ten nebus - pasirinkome nedaugelio lankomą vietą. Super, kuo mažiau žmonių - tuo ramiau.

Pakeliui lepinome akis gražiausiomis kalnų panoramomis. Kojų ir emocijų pramankštinimui sustojome prie patvinusios upės kaskadų. Pasakiškas vaizdas! Dar aplankėme gracingą Salto del Anillo krioklį.

Kelionė neprailgo ir jau šokome iš ratų ledynų ieškoti.
Prieš tai pasilabinome su vietiniais - Kauken ančių šeimyna.

Netrukus supratome, kad iš dviejų ledynų pamatyti pavyks tik vieną, nes kelias į Vespignani beviltiškai apsemtas vandens. Ten tik su botais, deja. (Pasvarstau sau - o gal būtų gražu apie tai perkant bilietus klientus perspėti? Hm... O kam? Atvažiuos ir pamatys).

Na ką, lieka daugiau laiko prie Huemul ledyno.

Keliukas pasuka per miškelį, jaučiame šaltą drėgmę ore, net norisi traukti iš kuprinės megztinius. Bet šis jausmas ilgai netrunka, nes takas tuoj ima statėti ir pasidaro tikrai šilta.

Einu ir žaviuosi mišku: ryškiom samanom apaugę medžiai, kukli žolė, vos kelios gėlės dar tik ruošiasi žydėti - akivaizdu, kad čia šiluma nelepina.

Pakeliui keliskart išlendam iš miško prie žemyn tekančios upės - tikim, kad čia gurguliuoja ledyno vanduo. Pasisveikiname su jau pažįstamais kalnais - šiandien matome šiaurinę senjoro Fitz Roy pusę, jau trečiąją!

Pakylam virš medžių linijos ir išsišiepiam iki ausų! Prieš akis idiliška ledyno panorama.

Ir nė gyvos dvasios!

Aišku, ledynas vasaros režime - gerokai sumažėjęs. Girdisi, kaip anoje ežero pusėje žemyn bėgdamas kriokia tirpstančio ledyno pieniškas vanduo.

Kažin kiek dar metų turėsime šį gėrį Žemėje, kol visai sunaikinsime?..

Apokaliptinius apmąstymus išsklaido ryški augmenija. Čia saulėta, tai kalvos gausiai nusėtos mūsiškas bruknes primenančiomis uogomis, ryškiom geltonom gėlytėm ir Patagonijai būdingais raudonžiedžiais krūmais.

Dešinėje matome statų akmenuotą šlaitą. Manyčiau, kad jį sustūmė kažkadaise gerokai didesnis buvęs ledynas (dažniausiai "U" formos slėniai suformuoti ledynų, "V" - upių).

Šlaitu užlipam arčiau ledo. Ar rasite juodą pagaliuką - Alvydą nuotraukoje?

Suprantu šios žemės šeimininko norą parodyti šį grožį žmonėms.

O tokie kadrai va šitaip gimsta :)

Žinote vasaros triuką, kad prieš ventiliatorių reikia padėti ledo - geriau atvėsina? Mes tokį mega ventiliatorių pajutome savo kailiu - tiesiai nuo ledyno pakyla vėjas, tai atvėsina mus labai greitai. Sukemšam sumuštinius, susirengiam šiltus rūbus ir neriam žemyn nuo vėjo - arbatos gerti.

Kelias atgalios visada greitesnis. Kadangi eiti nedaug, o laiko pakankamai, sužaidžiam porą raundų pagaliukų upėje žaidimo. Čia nekonkursinis - šiaip įdomu buvo kaip toks plauks :)

Ne tai, kad čia kas sektų, ar kam įdomu, bet... turnyre pirmauju 10:2!

Iki namų belieka 1,5 val. Darduliu :)

Summa summarum:
3:15 val.
370 m. aukštyn
7 km trasa.

---