Nuo pakrantės atvažiuojame į Pietinių Alpių Franz Josef miestelį, kuris vadinasi šalia stūksančio ledyno vardu. Nežinome, kuris kurio garbei pavadintas.

Su ledynais susipažinome Islandijoje, ant vieno ir vaikščiojome keletą valandų. Džiaugėmės, kad netrukus vėl matysime tokį gamtos stebuklą.
Naujosios Zelandijos pietinėje saloje suskaičiuoja daugiau nei 3100 ledynų. Deja, liūdnas klimato kaitos rezultatas - beveik visi jie mažėja. Tarp 1983-2008 m. Naujoje Zelandijoje didėjo 58 iš jų (2%), tame tarpe ir šiandienos tikslas - Franz Josef ledynas. Ir nors per tą laikotarpį jis atgavo pusę savo per XX a. prarasto dydžio, nuo 2008 m. jis irgi traukiasi. Per pastarąjį dešimtmetį sutrumpėjo 1,5 km.

Haiką pradedam užsukdami iki ramutėlio kalnų ežeriuko - Peters pool. Neturint ką veikti, čia galima valandomis spoksoti.

Jau tradiciškai Zelandijoje - startuojam nuo tilto.

Kiwiai su perspėjimais nejuokauja - gerai įvertink savo galva, ar esi tinkamai pasiruošęs arba gali tos galvos netekti. Mes pagalvojam, kad esame tinkamai pasiruošę, patirties turime, oras neblogas - einam!

Ir kaip kitų haikerių aprašymai žadėjo - labai įdomus ėjimas! Iš pradžių paprasčiau, vėliau vis stačiau, bet takelis kinta - tai laipteliai, tai akmenys vienokie ar kitokie, tai upelis, tai krioklys...

Ir tiltų čia užderėjo! Vienas net 111 metrų ilgio, tai siūbuoja kaip reikalas. Bet mums tokie siūbūnai patinka, tai smaginamės.

Toliau dar įdomesnių laiptukų, dar upelių, dar tiltas. Labai įdomus ir nenuobodus ėjimas, užskaitom! Abu sutarėm, šį galime dėti prie įdomiausių haikų.

O tada prasideda akmenys. Didžiulės uolos ar mažesnės, bet viskas baisiai šlapia. Vandenelio čia sočiai sruvena, telkšo, kliuksi. Ir va todėl tie akmenys, samanos, šaknys labai slidūs.

Ot tu rūgštėle, kopūstai! Sunku! Kiekviena žingsnelį turi žiūrėt, nes baisiai paprasta šlioptelt ant šiknos. Tempas ryškiai sulėtėja, ypač mano. Ir jau taip norėtume ir ateit, bet vis dar akmenys, šaknys, purvynas. Entuziazmas baigia sudegti kaip šaltoji ugnelė.

Ir pagaliau! Tarp krūmų pasimato pakyla, ant kurios - ledyno apžvalgos aikštelė.

Mėgaujamės ne tik vaizdu, bet ir poilsiu :)

Grožimės ne tik ledynu ir visu slėniu - nuo kalnų teka keletas krioklių. Laikas nuo laiko praskrenda sraigtasparniai - susipažinti su ledynais galima iš visų pusių.

Priklausomai nuo jūsų jėgų/finansų/laiko ir nuotykių troškimo kombinacijos, galite rinktis bent iš trijų opcijų: 1,5 val. paėjėti slėnyje, virš 5 val. kabarotis kaip mes, arba patogiai pasidairyti iš sraigtasparnio.

Tiesa, su sraigtasparniais meniu vaje koks platus: su nusileidimu, su pasivaikščiojimu, su nuėjimu į tarpeklį ar ledo urvą ir t.t.

Na ką, laikas atgal varyt. Eina peklon, žemyn nė kiek ne lengviau. Abu po kelis kartus įdomiai slystelim, bet apsieinam išgasčiu, be traumų. Mano greitis sulėtėja iki minimum, tipenu kaip bobutė per pirmą pašalą.

Alvydui nabagui tenka vis manęs palaukti, bet žmogus veltui laiko negaišta :)

Taigi bene pirmą kartą haike užtrukome ilgiau, nei rašo nacionalinio parko informacija. Ir labai gerai supratome, kad 500 m. aukštyn gali būti paprasta ir labai nepaprasta.

Summa summarum:
6 val.
540 m. aukštyn
13 km trasa