Į šį kalną užlipti bandėme 2 kartus. Nes mes nepralaimim dar nenugalėti :)

Pirmas bandymas

Vieną dieną šis haikas buvo visos dienos planas. Einame iki Kuanninnguit kalno, nuo kurio matysime visus 2 fiordus. Ėjimo nedaug - 9 km, 480 m. aukštyn. Pradžia - netoli oro uosto. Varom?

Pirmiausia - autobusas. Haikas prasideda netoli oro uosto, taigi vėl laukiame ir 40 min bruzdam iki oro uosto. Tada pravarlinam (tiksliau nežinom, kad tokia bus) mums artimiausią stotelę, taigi tenka atgalios nemažą gabalą paeiti. Neįdomu, labai, bet ką darysi. Gerai bent, kad šilta (kokie 13 laipsnių šilumos) ir dangus giedras. Oras tikrai geras, nors jau užtenka vien to, kad nebelyja, kaip ištisai pylė dvi dienas prieš tai.

Pakeliui matome didžiulį aptvertą pastatų kompleksą ir spėliojame, kas čia gali būti.
- Kokia nors mokslinių tyrimų stotis, - spėja Alvydas. - Sakai? Hm... Dažniausiai mokslininkų dviejų metrų betoninėm tvorom neužtveria. Spėčiau, kad čia greičiau koks kalėjimas.
Ir tai pasirodo tiesa - čia kalėjimas. Na ką, visur yra negerų žmonių ir tenka juos bausti.

Ateiname iki pažymėtos tako pradžios ir pirmi 50 metrų aukštyn aiškiai rodo, kad neseniai daug lijo. Viskas baisiai šlapia, vanduo srovelėmis sruvena žemyn, telkšo balos, o pats takas toks minkštas purvas, kad juo tik šernui norėtųsi eiti. Bet viskas ok, esame matę ir blogiau, kol kas galime eiti.

Drąsos suteikia ir vis gražėjantis vaizdas priekyje.

O išsilijęs dangus irgi turi ką parodyti - temperatūrai pakilus sparčiai tirpdamas garuoja sniegas, aukštesnes viršukalnes papuošdamas debesų kepurėmis ar net visom skrybėlėm.

Paėjus dar ~50 metrų aukštyn takelis visai neblogas - sausesnis, jau ir žmonėms eiti galima. Nors sniego pavėsyje dar pilna.

Kaip priklauso kalnuotose vietose tirpstant sniegui - sutinkame upelį. Gal net visą upę. ~3 metrų pločio - upė ar upelis? Vanduo sraunus, garantuotai baisiai šaltas, upė plati, bet paėjus palei ją aukštyn randame vietą, kur praeiti galėsime abu. Kodėl abu? Nes ilgakojis Alvydas ir kiek anksčiau būtų per akmenis perėjęs, bet trumpakojei Jūratei toks bandymas ko gero būtų maudynėmis pasibaigęs. Taigi tenka ieškot vietos, kur akmenų būtų pakankamai ir abu pereitume saugiai. Pavyksta!

Kadangi niekur neskubame, o diena tikrai puiki, pamatę marmaliuojantį krioklį norime iki jo nueiti. Ten ir sustojame pietų.

Na ir čia tenka pripažinti, kad antrosios upės mums nepavyko įveikti. Čia net ilgakojis nerado vietos, kur būtų drąsu per ją eiti. Matome takelį kitame krante, bet ten drąsiai eitume tik su žvejo bridkelnėm. Galima rizikuoti, bandyti, bet eiti 5-6 km šlapiais batais, kad ir vienu šlapiu batu - ne, ačiū.

Ši nesėkmė nuotaikos nesugadina. Pasukam atgalios, bet skubėti niekur nereikia, tai stovinėjame, fotkinam augaliukus ir pakrantėje stebim žveją geltonais botais. Labai graži diena.

Antras bandymas

Šiandien turime gerą pusdienį kalnams, nes po pietų sumąstėme rimtesnę pramogėlę :)

Kadangi jau žinome, kur tako pradžia ir kaip ten nusigauti - t.y. jau daugmaž vietiniai, ramiai einame į stotelę, kur važiuoja autobusas į oro uostą. Tik kad jis niekaip neatvažiuoja. Kame replės?

Einame pasiklausti į viešbutį priešais. Ogi sekmadieniais autobusai į oro uostą nevažiuoja.
- Kodėl? Nėra skrydžių?
- Ne, skrydžių yra. Tik nevažiuoja, - ramiai lyg viskas čia aišku kaip 2+2 mums pasakoja žmogus.
- O kokie kiti būdai nusigauti iki oro uosto?
- Yra taksi.

Apie taksi mes žinome, tik kad taksi kainuoja 24 eurus vietoje autobuso 5 eur dviems. Nesinori lengva ranka tų eurų taškyti.
- O gal yra dar koks būdas? - klausiu nenorėdama pasiduoti ir tikėdamasi kokio specialaus viešbučio ar pan. autobuso.
- Hm. Galite eiti... - truktelėjęs pečiais ir metęs paniekos žvilgsnį į ubagus turistus užtikrintai baigia pokalbį paslaugusis registratūros darbuotojas.
- Ok, prašom, pakvieskite mums taksi, - mes tai jau taip lengvai nepasiduosim.
Iki oro uosto 6 km, nesinori tiek laiko eiti per miestą ir tik tada pradėti eiti į tą kalną.

Tai haiką pradedam prabangiai - iki starto važiuojam taksi.
Aišku, privalumų tame yra - autobusas iki ten kruta visas 40 min, mašina tiesiai daug greičiau. Dar pakeliui su vairuotoju inuitu pirštais ir ištiktukais susikalbam kas ir kur - kur teniso kortai, kur senutė inuitų trobelė - jų mini Rumšiškės, pasijuokiam, kad nereikia prie kalėjimo sustoti ir, pasirodo, galima pirmąjį - šlapiausiąjį tako gabalą - kokį 1 km nukirsti ir privažiuoti daug arčiau. Anksčiau matėme ten iš kažkur išlendančius žmones. Bet mes stojame nesukčiaudami ir eisime visą atstumą.

Taksi gali atvežti iki šių įspūdingų radarų - siųstuvų burbulų.

Šiandien oras vėsenis, jau vien maikele trumpom rankovėm nepaeisi - didelis vėjas. Bet nelyja ir takeliai visai išdžiūvę, tai sumoje - puikiai. O kokių debesų šiandien vėjas atginė!

Takeliu einam jau kaip savo svetainėj - viską žinom, neužtrunkam ir pirmąją upę pereiti. Su galantiška Alvydo pagalba vienas malonumas tokias kliūtis kelyje sutikti :)

Kilstelim ranką jau pažįstamam kriokliui ir per fainas samanas pilni ryžo einame link antrosios upės - jau šiandien tau bus šakės! Pereisim ir kaip vėjas tolyn nulėksim! Matome, kad vandens lygis pirmoje upėje kiek žemesnis, tikimės ir kitoje taip pat.

10 min ir jau prie upės. Nieko negeriau. Tokia pat marmaliuojanti kaip ir anksčiau. Sutariam eiti palei upę aukštyn ir ieškoti tinkamos vietos.
Ir ėjome. Bekele, kai kur apėjom sniego plotus - labai neaiškus jo storis, kad paskui netektų nert į vandenį po ta sniego pluta.

Sunkoka tuo stačiu šlaitu lipti, bet iš tikro net labai fainai. Kažkaip kas 5 min vilties pereiti į kitą krantą vis mažiau, bet smagumo nemažėja. Labai gražus slėnis, iš kur ši upė atgarma žemyn.

Gerą pramogą gaunam stebėdami paskui mus ėjusią 4 moterų grupę. Jos aiškiai patyrusios ėjikės, netrūksta ir drąsos, akivaizdu. Matome kaip dvi pereina upę. Paskutinį šuolį šoka ant labai nuožulnaus akmens. Šaunuolės!
Jas stebime iš kiek aukščiau. Susižvalgome - abu purtome galvas - ne, nesamonė! Gerai, kad pasisekė, o galėjo lengviausiai nučiuožt į upę.

Dabar jau stovime ir laukiame antros serijos - dar 2 draugės turi padaryt tą patį. Jos kiek delsia, matyti, kad nelabai jas ta mintis žavi. Drąsos, avantiūros ar pasitikėjimo savimi jose tikrai mažiau. Mes irgi galvose klausiam savęs - tai gal mes čia skystalai? Gal ir mes rizikuojam ir kas bus tas bus? Alvydas tai peršoktų, aš čia stabdau mus abu, - burbsi vidinis balsas.

Trečioji! Op-hop-bumbt! Aijj... ji tikrai skaudžiai susimušo kelius. Šios moters šuolis trumpesnis, taigi ji ant akmens nusileidžia ne ant pėdų, o ant kelių. Atrodo skaudžiai. Nesmagu žiūrėt.
Bet kojos sausos - valio!

Drąsą sukaupia ir ketvirtoji! Op-hop-šliopt! Šios šuolis dar trumpesnis, taigi viena koja nuslysta į vandenį. Draugės staigiai čiumpa ir užvelka ant akmens, tai gal ir nespėjo smarkiai prisemti bato.

Abu suprantam, kaip mums būtų ten buvę - Alvydas tikriausiai būtų peršokęs, o mano batai būtų likę sausi tiktai tuo atveju, jeigu jis būtų pakankamai greit užtempęs ant akmens. Beveik be žodžių abu sutinkam, kad to nedarom. Nes nėra kam nufilmuoti - juk garantuotai paskui būtų medžiagos ką visiems rodyti ir kokius metus gerai juoktis.
Tai ką mudu - einam dar aukštyn? Einam.

Kitame krante drąsuolėms parodom palaikymo ženklus - bravo! Jos draugiškai dėkoja ir mums bando parodyti kitą perėjimui tinkamą vietą, ką jos mato iš savo pusės. Parodom, kad dėkingi, bet ol gud - mums šitoje pusėje pats tas.

Nuo pat pirmojo upelio dangus ėmė niauktis. Akivaizdu, kad tikrai bus lietaus, tik klausimas kada pasipils. Tai matant ir noras eiti iki to kalno nėbėra toks stiprus. Juolab, kad ir čia tikrai fainai. Labai gražus slėnis. Toks islandiškas.

Ateiname iki visai stačios vietos. Jau aišku, kad tiesiai nebenueisim, reiktų ieškot naujo apėjimo.
Ir kaip jau tikėjomės, po truputį pradeda krapnoti lietutis.
- O gal mums gana?
- Aha.
Greitai apsisprendžiame, kad reika žygiuoti atgal, nes nežinia kas bus už pusvalandžio. O pareikti yra ką.

Tai va. Gal patingėjom, gal jau vaizdų alkis nebe tas, gal ir lietaus pabijojom. Gal viskas kartu.
O gal yra kalniukų, į kuriuos mums tiesiog nebūtina užlipti :)