Net nepakilus iš lovos aišku, kad diena saulėta. Mūsų mažutės užuolaidos ne kažką tedengia.
Valio!

Šiandien prabangiai - privačiu laiveliu plauksime prie ledyno.
Ar ne per mandrai? Oi tikrai taip!!! Ir velniškai per brangiai. Bet likę pasirinkimai buvo labai paprasti: arba ledyno iš vis nepamatyti arba išleisti dar daugiau pinigų. Taigi - paprasta.
Jau rašėme kaip mus Yellow boat taxi ramiai išmetė iš rezervuoto turo ir baisiai mūsų planus sugadino.

Tradiciškai prieplaukoje žmonių ir laivelių makalynė. 9 val. čia visų susitikimo laikas. Mūsų laivas nevėluoja ir pasilabinę pasukam link Kapisillit kaimo, į kurį plauksime apie 2 val.

Nuo ten apie 45 min eisime link ledyno, kur vaizdu mėgausimės kiek norėsime ar bent jau ne ilgiau nei 17 val. Manom, kad užteks :)

Mūsų kapitonė - jaunutė Kim, kurios tėtis yra ir jos darbdavys. Ji neseniai išsilaikė laivelio teises ir mes jai - antri keleiviai. Nors laiveliais plaukioja tikrai senai. Tėtis vairuot duodavo. Kim pasitikime 100 proc., nes čia laivelį vairuoti - kaip pas mus automobilį. Juk laivas čia - pagrindinė transporto priemonė. Na dar sniegomobilis tikrai populiarus. Bet ir jais vaikai važinėja.

Laikas neprailgsta. Klausinėjame apie vietinių gyvenimą, papročius, gamtą, ką veikia žiemą ar ką valgo, kur studijuoti nori ir kas šiaip gyvenime yra įdomu.
Štai ir Kapisillit kaimas. Vietiniai žvejai pakrantėje doroja rytinį laimikį, slampinėja turistai, supynėse supasi vaikai ir iškart prisistato pulkas vietinių įkyrių musių.

Žinojome, kad šiltas oras ir nulis vėjo čia reiškia, kad bus blogai - puls musės. Jos mėgsta mūsų iškvepiamą CO2, taigi joms labai smagu lįsti į veidą. Išeiname ir matome vietinius su tinkleliais ant galvos. Akivaizdu - nėra jokio kito būdo nuo jų atsiginti.

Šilta. Net karšta.

Ir čia, to nežinodami, padarome didelę klaidą. (Aišku, kad jei žinotume - nedarytume). Valandą laiko skuodžiame taku, kuris tikrai ilgesnis, nei žadėtos lengvos 45 min. Laimei, mus sustabdo nepereinama upė. Tada vėl neršiame žemėlapyje - kažkas čia ne taip. Tikrai ne taip.
Bet sakė, kad iš čia eiti. Bet tikrai matome, kad NE ČIA!
Galvos sproginėja, nesuprantam kame šaknys, bet nutariam grįžti ir sakyt, kad plukdytų į aną krantą. Ramumo neatsiranda, nes ten tikrai nėra prieplaukos - jau vakar žiūrėjome!

Sukame atgal ir dar valandą kapojame maks greičiu, kad kuo mažiau laiko beprarasti. Čia mūsų jaunos kapitonės nepatyrimas - nežinojo, kur tiksliai mus paleisti.

Grįžę rodome žemėlapyje ir sutariam plaukti - žiūrėsime, kas bus.
Laimei pakeliui sutinkame kitą laivą, kurio kapitonas paliudija, kad taip, haiko startas čia. Ir antras taip - taip, prieplaukos nėra, reikia plaukti tiesiog prie kranto. Jobštvairogės!!!

Kim drąsi - plaukiam. Juk svarbu, kad klientai būtų laimingi. Laivelio priekis stukteli į akmenį. Kaži ką tėtis pasakys?
Sutariam grįžimo laiką ir išlekiam. Ką tik praradom daugiau nei 2 valandas, tai Varoooom!!

Žadėto lengvo takelio niekaip nerandam. Bet žinome kryptį, tai off-road'u (bekele) ir varom. Sunku, blemba, taip eiti. Kaip durnius blaškais nuo pelkės prie krūmo ir atgalios, o dar tos bjaurios musės atrodo nervus po vieną tampo.

Jau visai įdienojo. Valgėm tik pusryčius jau ir nuvargt pradedam. Bet tam dabar nėra laiko. YOU HAVE TO PUSH IT!!! - man galvoje rėkia Prodigy ir varau.

Net iš eisenos matau, kad ir Alvydas nervinasi, bet laikomės - ateisim, bus gerai. Tiksliau ne eisenos, o nuolatinio makalavimo aplink galvą (musės!) su protarpiais paskėsčiojimo rankomis - tai kur po velnių tas takas?

Kažkur pusiaukelėje pamatome grįžtančią grupelę žmonių ir smagiausia - aiškiai matome takelį. Taigi antroji dalis jau gerokai greitesnė, nors energija senka kaip tikrai seno telefono baterija.

Paskutinis kalniukas, čia jau turi būti. Yra!!!
Vaje koks platus baltumas ar baltas platumas!
Ir koks malonus vėsus vėjelis nuo ledų papučia.

Čia kojos jau pamiršo, kad pavargo ir greit prieinam komfortišką vaizdingą vietą, kur sėdame ir iš kuprinės traukiame sumuštinius. Karališki pietūs su tokiu vaizdu!

Kiek akys mato, iš tikro, dar plačiau - kokius 200 laipsnių prieš akis tik aisbergai. Tolumoje matyti ledynas, nuo kurio jie atskilę.
Nuovargio lyg nebūta :)

Kartais vis pasigirsta traškesys, poškesys ar dar nežinia koks baisus garsas - ledas skilinėja, verčiasi, grūdasi.

Prie ledyno mes vienutėliai. Negridėti jokio žmogaus garso. Pasaka!

Taip ir praleidžiame porą valandų - vaikštinėdami, žiūrinėdami, aptarinėdami įspūdingiausius aisbergus.

Vakar plaukiojome šalia tokių. O šiandien matome tirštą jų sriubą, kur jau niekaip nepraplauksi. Dronas dirba kaip bitė. Tik grįžta nabagas nuo ledų toks atšalęs - vėsoka virš tos sriubos.

Suprantame, kad laikas eiti atgal. Dar mielai pabūtume. Gaila tų 2 blūdijant ne ten prarastų valandų. Bet ką padarysi.

Grįžtant istorija ta pati - pusę kelio einame aiškiu taku, tada jį pametame ir per pievas, per upes, krūmynus einam kaip avys, kur akys veda. Netiesa. Avys ir tos takelius turi. Tai mes kaip tiesiog durniai - einam laukais palaidais plaukais.

Ir kas užginčytų, kad šiai šaliai netinka vikingų duotas pavadinimas Grenlandija (žalioji žemė) - žalių žaliausia aplink :)

Plaukiame atgalios. Su šypsenom. Nes matėme ypatingą vietą.

Kadangi diena puiki, norisi dar grožėtis fiordais. Išeinu į lauką. Su gerais rūbais vėjo kaip ir nesijaučia. Laivelis plaukia ramiai, bangų nėra. Tikrai pavargau šiandien. Užsnūstu.

Reikia atgauti jėgų. Alvydas ateina savo kukulį pasaugot, kad netyčia neišpulčiau už borto.
Kim negali patikėt, kad pamiegojau. Lauke?! Aga :)

Atsisveikinam ir atsimojuojam. Linkim šeimos verslui augti ir klestėti.

Kelionę užsakėme Tupilak travel.
Vežė OMG tours.
Jeigu būtume vykę su didesne grupe, būtų kainavę apie 600 Eur.
Už privatų turą sumokėjome 1000 eur., bet tokio tolio ir didumo kūrį matėme savo akimis neperduosi nei foto nei video pagalba. Kapisillit ledynas buvo vienas iš pačių įspūdingiausių dalykų ką pamatėme.