Kamikochi slėnis, kur prasideda haikas į Yakedake, žymus dėl keleto dalykų. Vienas jų - Taisho tvenkinys. Jame vanduo beveik visus metus ramus kaip stiklas, todėl keliautojai bet kuriuo metų laiku mėgaujasi gražiu kalnų atvaizdu vandenyje.

Matsumoto regione eina Hotaka kalnų grandinė. Iš jų išsirinkome kalną Yakedake - liepą vėl sujudėjusį ugnikalnį. Šiaurinėse Japonijos Alpėse tai vienintelis degantis kalnas.
(Mielos mamos, viskas gerai, lipti galima, tik jeigu jau ką, baisiai spėriai reiktų žemyn nešdintis).
Takas prasideda gražiame miške - malonus pasivaikščiojimas, kol nejučiom vis kyla aukštyn ir statėja. Lipam per didžiulių medžių šaknis ir akmenis. Karšta.

Po geros valandos prieiname įdomybių - stačiausiose vietose pastatytos paprasčiausios aliuminio kopėčios. Atrodo ne super patikimai, bet be jų - niekaip. Ir ką - čia Japonija, jie neturėtų š. malt. Lipam! :)

Kopėčių kelios serijos, yra ir grandinių, virvių - fainai, taip visada smagiau.

Sekanti atkarpa - pakilome virš medžių linijos, vieno kalno pašonėje zigzagas per aukštas žoles ir krūmus. Statu, per smėlį, tikimės nebus sunku pareit.

Pagaliau pasiekiame kalno balnu vadinamą perėją ir įsitikiname, kad lipam į gyvą kalną - pasidžiaugiame pirmomis karštomis versmėmis, šios kol kas dar be sieros kvapo, tik šildo.

Ir prieš akis aiškiai pasimato šiandienos tikslas - Yakedake viršūnė. Jo.. bus ką veikt :) Status lipimas per akmenis laukia. Bet kaip gražu!!

Ir kopiam, kopiam, kopiam...
Kelias status, akmenys dideli, vidutiniai ir maži, smirdi siera, saulė spigina, kada gi tą viršūnę prieisim? Akimirkai turėjau mintį: "Ai, gal apsieisiu ir be tos viršūnės"..

Bet negi nebeisi? Pati toki kalną išrinkau :) Tai ką - pirmyn. Rimtas lipimas buvo, kartais visom keturiom kabinausi, kad nepaslyst ir lengviau pasikelt. Vaje vaje, tas mano šerpa - auksas, neša visus daiktus ir nedejuoja...

Viršūnė!!! Vaizas nerealus - vienoje pusėje ugnikalnio garai, ežeriukas krateryje, kitoje pusėje nuostabios alpės. Jeigu ne sieros (pagedusių kiaušinių) kvapas, sėdėk ir grožėkis. Bent iki saulėlydžio, pavyzdžiui.

Beje, ir ant šio kalno lenkėm galvas vyresniems kopėjams. Užlipę girdėjome: viena moteris pasakojo, kad jai 70 m. Pagarba! (Ir čiut gėda už tą nuovargio momentą...)

Užkirtom pietų, kuprinė palengvėjo, mes gavom jėgų ir, kaip dažniausiai būna, ėjimas atgal yra ne toks įdomus, bet gerooookai spartesnis. Kiek pailsinę kelius po akmenų atkarpos pakankamai greitai parėjome iki upės.Ir paskutiniu autobusu namo. Labai geras haikas.

Summa summarum
4 val. aukštyn, 2,5 val. žemyn.
1027 m. aukštyn
16,4 km. trasa
Puiki diena.