Šiandien turėjome išsišiepę plaukti žiūrėti aisbergų. Deja, vakare gavome pranešimą, kad mūsų rezervacija atšaukta.

Siūlo plaukti kitą datą - už 8 dienų. Aha. Mes čia trims mėnesiams atvažiavom, tai bus kaip tik.
Kiaulės. Atšaukė šeštadienį 16.50 val., kai ir ilgiausiai dirbančios agentūros už 10 min. užsidaro, o ryt niekas nedirba. Taigi, lietuviškai sakant, likome ant ledo.

Netikime jų priežastimi - problemos su laiveliu. Vakar amerikiečių šeima pasakojo tokią pat situaciją, tik jiems tiesiai pasakė, kad kruizo keleiviai ima visą laivą, tai juos išmetė ir pasiūlė pasirinkti kitą turą. Taigi pavieniai keliautojai čia ne patys geidžiamiausi.

Gerai, kad diena graži. Juk visada galima tiesiog kur nors eiti, pavyzdžiui lipti į kokį kalną :)
Toks šiandien bus naujas planas - eisime į Store Malene kalną, kur turi užlipti kiekvienas, kuris nori vadintis vietiniu nuukiečiu.

Aprašymai sako, kad ėjimas bus sunkus, nors kilometrų vos 8, o aukštis irgi nedramatiškas ~770 m. Patys matėme, kad ant kalno matyti sniego, tai aunamės sunkesniuosius nešlampančius batus.

Į šį kalną buvo galima lipti ir su gidu, su grupe už ~330 eur žmogui. Patyrinėję nutarėme, kad tikrai galime nueiti patys.

Haikas prasideda nuo miesto geriamo vandens rezervuaro. Pasiekę jį sukame į dešinę ir per gražų, vandens upelių išvagotą slėnį judame tolyn.
Gera būt lauke ir eit į kalną.

Cha! Sniegas!
Labai aišku, kur takas eina :)

Šis takas kaip ir turėtų būti pažymėtas, kol kas nieko nematėm, bet pradžioje ir taip kryptis aiški. Palipam turbūt 20-30 metrų aukštyn ir jau smagu - vaizdas gražėja.

Pamatome pirmuosius oranžinius taškus ir kai kur rodykles. Aukščiau vis matosi keletas lipančių žmonių.

Na ką, aprašymas nemelavo. Tikrai sunkokas lipimas - tarpais sunku pamatyti žymeklius, tarpais eini per didelius akmenis, kartais per palaidą žvyrą, tai ir boulderinimo, ir scree yra. Nepykit, nežinome kaip lietuviškai tiksliai išversti. (Bet tie, kam gali būti įdomus šis tekstas, tikrai žino, kas tai yra ir angliškai).

Ir vis sutinkame sniego. Vis ilgesnėm atkarpom. Laimei pasirinkome teisingą avalynę ir einame be rūpesčių - kojos su šitais batais liks sausos.

O neteisingas pasirinkimas - Jūratės striukė. Per šilta. Taip, vėjas žiaurus, tikrai nemalonu kartais, bet plonos striukės su pora sluoksnelių būtų užtekę.
Alvydas taip pat kaista, nors jo striukė ir gerokai plonesnė. Tai einam ir gaudom kokį didelį akmenį užuovėjai - pastovėt atvėst. Gaunasi virimas savo sultyse - karšta, bet atsitraukti negali, nes košia vėjas.

Ir ką aš galvojau taip išeidama?.. Nieko negalvojau. Mačiau saulę už lango ir kaip haskis kuo greičiau bėgau į lauką.

Gyveni žmogus ir mokaisi, mokaisi, mokaisi. Arba ne velnio nepasimokai ir vėl nesąmones darai :)

Tiesą sakant, palipus 2/3 kelio šiltoji striukė jau nė kiek nebeperšilta. Pats tas. Nes čia didumą einam sniegu ir pakankamai atvira vieta, tai oras atvėsta.

Kaip gerai, kad Svalbarde ėjome Arktinį iššūkį. Čia - tas pats. Tada gidės Hilde pamokyti suprantame, kad sniegas pakankamai kietas, kad nesmunkame ir galime eiti tiesiog su savo batais, nereikia nei sniego batų, nei kabių.

Puškuojam.

Momentui galvoje tikrai buvo mintis - o gal gana? Ar tikrai čia verta? Bet labai greit naujas gūsis tą mintį iš galvos išpūtė ir einam tolyn.

Prieš pat viršūnę jau taip statu, kad nebesinori eiti sniegu ir pasukame link akmenų. Čia irgi ne pasaka, bet geriau.

Sustoju atsikvėpti. Matau, kad jau netoli viršūnė. Alvydas nuskuodžia ir jau moja - čia!
Atėjom!!! Valio!

Čempioniškos laimingos foto ant Ukkusissat viršūnės. 772 m.

Vaizdas tikrai vertas šio sunkaus ėjimo. Matyti keli fiordai, snieguotos kalnų viršūnės.

Susirandame vietą pietums, pavadinkime ją užuovėja. Ilgai čia nepasėdėsi, lūpos tuoj mėlynuoja. Arbata greit vėsta, pūsti nereikia. Einam atgal? Gerai.

Dar apeinam visą viršukalnę ir akimis susiurbę arktinį vaizdą pasukam žemyn.
Ir vėl akmuo - sniegas - akmuo - sniegas.

Tik žemyn visada greičiau.

Skutam kaip reikalas, nes iš aukštai ir takas geriau matosi. Einam daug patogiau.
Alvydas pasileidžia bėgte. Zigzagais. Ir rankos virš galvos makaluoja. Perkaito? Ar kaip tik perpūtė? Gerai dar, kad galva matosi, bent jos nepametė...

Pavargome. Tiksliau - pavargo keliai ir pėdos. Keliai - nuo nuolatinio kopimo, o pėdos - kad ir kokie puikūs šie vandens nebijantys batai, jie toli gražu ne šlepetės. Sunkūs ir nuvargina.

Paskutinė atkarpa - per tokią bjaurią stambią skaldą, kad nu načiort. Abu vos kanopas velkam ir dar vėjui fakus rodom.

Bet laimingi.

Ir dar jaučiamės 600 eurų neišleidę. Visada smagu :)