Uakačina (Huacachina) oazė

Ši daili nedidukė oazė - vienintelė natūrali (sukurta gamtos) pietų Amerikoje.

Atvykti čia paprasta - ji vos keli kilometrai nuo didesnio miesto Ica, tarp Naskos ir Limos.

Čia tikrai užteks gero pusdienio, kad spėtumėte pamatyti oazę ir dieną, ir vakare bei pasivažinėtumėte po kopas bagiais.


Vakaras

Pirmą vakarą lipome į kopas pažiūrėti saulėlydžio ir vakarinės oazės.
Kiek palipus gerai matosi smėlio bagių eskadrilė. Nemažai jų dar burzgina dyzelį varinėdami po kopas.

Sako apetitas kyla bevalgant. Nežinau, kaip su tuo valgymu, bet lipant į kopą tikrai kyla noras dar aukščiau palipti :)

Nemažai pakilome! Užlipome ant aukščiausios kopos!

Dingsta paskutiniai saulės spinduliai. Ir vienišo bagio šviesos dar blizga.

Žiebiasi vis daugiau šviesų, gyvenimas pereina į vakaro režimą - iš kopų grįžta į viešbučius ir barus. Dauguma statinių čia tam ir skirti. Sako, kad vietinių čia gyvena vos vienas šimtas.

Va ir tamsa. Gražu :)
Gerai matosi ir kelias iš Ikos - didesniojo miesto šalia.

Grįžę smėlį kratėmės iš visur - net ausys buvo smėlio pilnos!


Važiuojam į kopas

Ryte randame agentūrą, kur sutariame pasivažinėjimą, kol dar neįkaito oras. Dieną čia +35°C. Tuomet smėlis jau degina.

Dar reiks sumokėti ir mažą mokestį už patekimą į kopas.

Važiuojam? :)

Gera pramoga :)

Pauzė apsidairyti aplink ir įsitempusius raumenis pramankštinti.

Nupyškinam kelis kardus ir važiuosime atgal. Vairuotojas Antonio šakute užveda mašiną ir inovatyvų raktą pakiša po savo sėdyne. "Daug vagių Peru" - paaiškina mums.

Dieną oazė ne tokia romantiška ir net labai norisi iš ten kuo greičiau pareiti. Saulė negailestingai spigina ir smėlis degina kojas. Lekiam į pavėsį.


Valtele po ežeriuką

Grįžę lipome į kitą transportą ir pamatėme oazę paskutiniu įmanomu rakursu - iš ežeriuko centro.

Alvydas čia užfiksavo labai įdomų 360° kadrą - užsukite pamatyti.

Vakar vakare sėdėjome šios kopos viršuje.

Ežeriuke turškiasi vaikai ir paukščiai. Vieni kitų nebijo ir nepaiso. Štai koks įdomus ponulis ramiai tyko žuvelių.

Gera vieta dienelei praleisti. Gražu ir smagu. Tik liūdina daug šiukšlių kopose...



Naujausi įrašai

Svalbardas. Kur? Kodėl? Ir ko?

Lietuvoje vidurvasaris, tauta ruošiasi švęsti Jonines. O mudu į kuprines kemšam termo rūbus, šiltas kojines ir kepures, žiemines striukes ir laimingi ruošiamės kelionei į šiaurę :) Pačią šiauriausią, kiek paprastiems mirtingiesiems įmanoma.

Haikas iki Foxfonna ledyno

2019 birželio 20 d.
Pasipuošę sniego batais žygiuoti pradedam nuo gražios panoramos į Isjforden fjordą vienoje pusėje ir į statoką snieguotą kalną, į kurį ir lipsime.

Ledlaužis - baidarėmis prie ledyno

2019 birželio 21 d.
Antras rytas Svalbarde!
Šiandien bus fantastiška diena, nes laukia dar vienas Ledlaužiu vadinamas nuotykis! Baidarėmis plaukiosime prie ledyno!
Gerai, gerai, pakvėpuojam ir apie viską iš pradžių :)

Arktinis iššūkis

2019 birželio 22 d. Rimčiausia diena Svalbarde. Šįryt ruošiamės į Arktinį iššūkį - vieną rečiau pasirenkamų pramogų šioje saloje. Sako, kad ji - drąsiems ir stipriems. Hm... Tai Alvydui tinka, o kaip Jūratei seksis - pamatysim :)

Longyearbyen apylinkės

2019 birželio 23 d. Poilsio diena. Šiandien vaikščiosime po Longyearbyen apylinkes.

Kruizas į apleistą miestą - Piramidė

2019 birželio 24 d. Paskutinė diena saloje. Šiandienos plane - kruizas į apleistą rusų angliakasių miestą - Piramidė.

Svalbardo augaliukai

Svalbardo vasara trumpa - vos keturi mėnesiai. Viena laimė, kad saulė nenusileidžia visą parą - galima visas 24 val. intensyviai žaliuoti, žydėti ir brandinti sėklas.
O augti dideliam nėra nei maisto, nei prasmės.

Gamta keičiasi

Tuščiai burną aušintume sakydami, kad mums Svalbarde patiko. Kaip gražu gali būti ten, kur nėra nieko ir tuo pačiu, visko tiek daug! Bet... Svalbardas nėra rojus žemėje. O mes - žmonės esame atkakliausi naujų žemių užkariautojai ir atkakliausi kenkėjai.