Porą dienų Tupizoje niekur neisime - pratinsimės prie aukščio, darbuosimės ir ilsėsimės.
Priminsiu - Tupiza 2950 m., taigi čia bandysime pasipratinti Uyuni dykumos 3667 m. aukščiui.
Ryte sparčiu žingsniu užlipome į 5 aukštą, pasidairyti ant pastato stogo. Ir uždusę labai greitai supratome, kad reiks ramiau judėti :)

Tupizoje gyvena 27 tūkst.žmonių ir turistų čia sulaukia nedaug. Bet mus sudomino. Ir, užbėgam įvykiams už akių, tikrai nenuvylė.

Pačios Bolivijos reputacija viešoje erdvėje nėra geriausia. Kalbama, kad čia visi gyvena skurdžiai, baisi netvarka, turistams viskas pigu, bet jie dažnai apiplėšiami.

Neišsigandome, daug ir iki šiol baisumais gasdino. Na ką, pamatysime.
Atvažiavome nežinodami ko tikėtis ir Tupiza mus labai nustebino iš gerosios pusės. Miestukas ramus, tylus, žmonės draugiški, kartais net mudu buvom jiems atrakcija :)

Graži centrinė aikštė.

Ir įdomus mini taksi transportas, vadinamas Toritos. Panašiais taksi važinėjome Bankoke, tik ten jie - Tuktukai.

Viešbučio šeimininkė mumis rūpinosi kaip senai matytais savo vaikais :)

Štai kokį siurprizą man paruošė išvažiuojant - blynų tortą :) P. Silvia žinojo, kad ryt bus mano gimtadienis.

Beje, Tupizoje gandrų nėra, tai čia vaikus kukurūzuose randa.

Kai jie kiek paauga, tada gali čiaužot ant šios nerealios čiuožyklos. Ir aš norėjau ten pačiaužot.

Po poros dienų nusprendėme, kad su aukščiu susigyvenome ir išėjome į pirmus haikus. Miestukas dailiai įsispraudęs tarp kalnų. Dviejose pusėse po kalniuką, kur galima palipti iš aukščiau pasidairyti. Einam!

Pirmasis kalniukas beveik centre, pro jau pažįstamas gatveles ir parkiuką neužtrukome.
Žinoma, kaip ir pridera dievobaimingai šaliai - ant kiekvieno aukštesnio kalnelio reikia kryžių pastatyti. Yra ir čia.

Palipti nedaug, kokie 30 metrų, bet prireikia stabtelėti pakvėpuoti.
Gražu.

Einam į kitą?
Einam!

Čia paeiti kiek daugiau ir tai labai smagu, nes tie 2 km per dieną jau taip nuobodu, o ir energijos apstu!

Pražygiuojam miestelį, pro rudo vandens upę, tolyn dulkėta gatve.

Kažkaip randame tą kalną. "Siga, siga", sako vietinis vaikinas. Turim tikėt, einame gatve toliau :) Pagaliau atrinkę, kuris čia mūsų kalnas, lipam.
Prie tako sutinkam gražuolių kaktusų, galima atsipūsti ir pasigrožėti. Tik didžiųjų kaktusų nematyti, kuriuos ateidami aukštai matėme. Rytoj bus, merkia akį vyras ir aš tikiu :)

Viršūnę matome labai aiškiai, nes ant šio kalno stovi dar didesnis kryžius. Tiesa, išduoda ir kalno pavadinimas - La Cruz (kryžius).

Jeigu kas būtų nufilmavęs šį haiką, juoktumėtės iš mūsų. Stojam pakvėpuot turbūt kas 300 metrų.

Pakeliui yra kuo pasidomėti. Labai įdomios uolienos: kai kur akmenukai lyg žmonių sulipdyti, taip pat akį traukia lopinėliai, berods, sidabro oksido. Jo Bolivijoje iškasa daug, kaip ir kitų Žemės gėrių. Atvažiuodami matėme bent tris rimtas kasyklas.

Užlipam. Gražu dairytis aplink. Miestukas kaip ant delno.

Tik pikta, kad šiukšlių daug. Miestuko centre viskas puiku - surinkta ir sutvarkyta. Kuo toliau į pakraščius, tuo daugiau netvarkos.

Žemyn paršoliuojam be sustojimų, dvigubai greičiau. Atsikvėpiam - namo kelias tiesus, oro nebetrūks. Grįžtame nauju keliu, kad dar pavaikščioti.

Dienos summa summarum:
3.5 val.,
250 m aukštyn,
10 km trasa.

---