Lietuvoje vidurvasaris, tauta ruošiasi švęsti Jonines. O mudu į kuprines kemšam termo rūbus, šiltas kojines ir kepures, žiemines striukes ir laimingi ruošiamės kelionei į Šiaurę :) Pačią šiauriausią, kiek paprastiems mirtingiesiems įmanoma.

Galvodami apie ilgą kelionę po pasaulį labai norėjome pamatyti arktinę gamtą. Svajojome apie Antarktidą. Tačiau susumavus kelionės iš Ušuaja (Ushuaia, Argentina) trukmę ir kaštus, įvertinus galimus nuotykius plaukiant pro Horno iškyšulį, kelionė pasirodė komplikuota. 10-13 dienų laive, bent 10 tūkst. eurų asmeniui ir jūreivių kapinėmis vadinti iki 30 m. aukščio bangų sulaukiantys vandenys nedžiugino, taigi nutariau ieškoti arktinės alternatyvos.
Kai pasiūliau naują planą Alvydui, pirma reakcija buvo labai nuspėjama.
- Į Svalbardą? O kur jis yra?
- Va čia, - bedu pirštu į žemėlapį.
- Aaa, tai čia netoli!
Tikrai netoli. Kai palygini atstumus iš Lietuvos, Svalbardas atrodo ranka pasiekiamas.

Patyrinėję žemėlapį, palyginę kitų keliautojų įspūdžius, išlaidas ir kilometražą, sutarėme – keičiame Antarktidą į Svalbardą. Žinoma, egzotikos mažiau, bet nebūti dvi savaites laive, neplaukti pro Horno iškyšulį ir dviems asmenims išleisti mažiau nei 4 tūkst. eurų – surinko du reikalingus “Taip” :)

Taigi, birželio vidurys, kuprinės ant pečių, Vilniuje lipant į lėktuvą +23C. Pusę devynių vakaro mes jau Svalbarde. Čia vėsiau - tik +8, taigi striukės kuprinėse neužsiguli :)

Dar oro uoste pasitinka vienas iš Svalbardo simbolių – krypčių rodyklė, iškart primenanti, kad mes esame 78° šiaurės platumos!! T.y. jau už Poliarinio rato ir tik 1310 km iki Šiaurės ašigalio!

Metų ir paros laikas

Svalbardo gyvenimo ritmas alsuoja 2 režimais – šviesiuoju ir tamsiuoju. Nuo kovo iki rugsėjo čia nėra tamsios nakties – saulė visai nenusileidžia! Natūralu, kad šviesiuoju metų laiku gamta gyvena vasaros ritmu, o tamsa karaliauja kartu su žiema.
Taigi, kai mūsų tautiečiai džiaugsis ilgiausia metų diena, mums bus nė motais, nes čia būsime ištisą penkių parų ilgio dieną :)

Nuotraukoje - vaizdas pro mūsų viešbučio langą 4 val. ryto.

Geografija

Svalbardas yra salynas Arkties vandenyne į šiaurę nuo Europos žemyno. Jis susideda iš salų grupės ir trys iš šių salų yra gyvenamos: Špicbergenas, Lokių sala ir Hopenas. Salos užima 62 tūkst. kv. km. plotą, beveik kaip Lietuva. Tik čia 60 proc. ploto dengia ledas ir sniegas, 30 proc. nederlinga uolėta žemė ir tik 10 proc. ploto yra šiokios tokios augmenijos. Pro salyną tekančios šiltos Vakarų Svalbardo srovės dėka, klimatas vakarinėje dalyje nėra arktinis: vidutinė temperatūra vasarą +5°C, žiemą –15°C, rytuose ir šiaurėje - vėsiau.

Šiauriausia žmonių apgyvendinta vieta

Kai sakome, kad salos yra gyvenamos, šiuo atveju tai reiškia, kad ten bent kas nors gyvena. Be sostinės Longyearbyeno, salyne yra dar kelios gyvenvietės.
Miestuką 1906 m. įkūrė amerikietis Johnas Munroe Longyear, jis čia pradėjo anglių kasimo verslą. Taigi prie jo pavardės pridėjus norvegišką 'byen', gavosi miesto pavadinimas. Sostinėje suskaičiuoja apie 2000 nuolatinių gyventojų (net 42 tautybių!), o atvykus dideliam kruiziniam laivui į krantą pabyra visi 6000 turistų. Tomis valandomis Longyearbyene džiaugiasi tik kavinių ir barų valdytojai, kitiems gyventojams tai siaubo valandos. Suprantame juos...

Svalbardo simbolis – baltasis lokys

Nuotrauka ne mūsų, autoriaus nežinome.

Žinoma, svarbiausi gyvūnai salyne - baltieji lokiai. Sako, jų Svalbarde gyvena daugiau kaip trys tūkstančiai, t. y. daugiau nei gyventojų!
Kai 1996 m. Longyearbyene baltasis lokys mirtinai sužalojo moterį, vietinis gubernatorius uždraudė be ginklo išeiti už miestelio ribų. Todėl, jeigu patys neturite leidimo ginklui, už miestelio ribų privalėsite eiti lydimi gidų, kurie yra apmokyti ir visuomet su savimi nešiojasi ginklą.

Nuotraukoje matote šautuvo vamzdį kyšantį iš mūsų šaunios gidės Hilde kuprinės.

Bet svarbu prisiminti, kad, pastebėjus baltąjį lokį, visų pirma reikia bandyti nepastebėtam pasišalinti (tyliai ir atbulomis). Jeigu gyvūnas visgi jus pastebėjo – sukelkite kuo didesnį triukšmą. Jeigu lokys braunasi į jūsų namelį – daužykite puodais, švilpkite – kam tai patiktų?
Lauke – pirmiausia šauti, kad išgąsdinti, pabaidyti. Ir tik kraštutiniu atveju, nebent kyla tiesioginė grėsmė gyvybei galite naudoti ginklą lokiui nušauti.
Jie Svalbarde tikrai saugomi ir jeigu koks gyvūnas yra nušaunamas, kviečiama policija, daromas rimtas tyrimas. Sakoma, kad toks įvykis traktuojamas taip pat rimtai, kaip žmogžudystė.

Šį šaltą kraštą namais vadina ir įvairiausi paukščiai bei gyvūnai: ruoniai, jūrų vėpliai, poliarinės lapės, šiaurės elniai. Perėti atskrenda įvairiausi paukščiai, taip pat maitindamiesi į šiuos vandenis užsuka narvalai, belugos, banginiai.

Gyvenimas Svalbarde

Darbas

Pagal 1920 m. 11 valstybių sudarytą Svalbardo sutartį, jis priklauso Norvegijos karalystei ir yra ne karinė teritorija. Laikui bėgant prie sutarties prisigungė daugiau nei 30 naujų dalyvių ir dabar jos visos vienodomis teisėmis gali užsiimti komercine veikla (daugiausia kalnakasyba).
Etninių gyventojų čia nėra, o atvykėliai dažniau lankyti pradėjo XX a pradžioje - medžioklė ir kalnakasyba buvo vienintelės kelionių priežastys. Dabar daugiausia čia žmonės užsiima moksliniais tyrimais, studijuoja, aptarnauja turistus ir vis dar kasa anglį. Nors kalbama, kad kalnakasyba Svalbarde domėjosi ir kinai, tačiau šiuo metu tuo užsiima tik Norvegija ir Rusija.

Bet čia dirbti gali visi norintys – nereikia vizų ar specialių leidimų. Čia nėra PVM mokesčio, o pvz. GPM‘as - tik 16,2 proc. Gal todėl čia tikras tautų katilas, sutikome netgi japonę padavėją, su kuria smagiai pasikalbėjome apie mūsų laukiančią kelionę į Japoniją jau rugsėjį.

Namai

Žavi ir gyvybės suteikia ryškiomis spalvomis nudažyti namų fasadai, jau tapę vizitine Svalbardo kortele.

Dauguma Longjyrbieno namų pastatyti ant medinių polių, kai kurie ir ant metalinių. Tam yra dvi priežastys. Pirma – Svalbardas yra amžino įšalo kraštas ir tokiomis sąlygomis daryti pastatams pamatus būtų titaniškas darbas. Antra – kiekviena pavasarį tirpstančio sniego upeliai smagiai plautų tuos pamatus, todėl statyba ant polių čia daug prasmingesnė.

Žmonės gyvena vakarietiškai patogiai - visuose namuose įrengtas centrinis šildymas, kanalizacija, visi namai turi televiziją ir internetą. Miestelyje nemažai kavinių, restoranų, barų, pora parduotuvių, vaikų darželis, mokykla, bažnyčia, galerija, baseinas, muziejus – ko dar? Sako yra ir kino teatras, bet nebuvome.

Tvarka

Tik įėjus į pastatus visur maloniai prašo nusiauti batus. Kodėl?

Pirma, todėl, kad čia 8 mėnesius per metus yra sniego. Ir valyti grindis tektų nesustojant.
O antra – ši tradicija labai sena, nuo tų laikų kai Svalbarde gyveno tik kalnakasiai ir jiems padedantis personalas (virėjai, medikai, šunų augintojai, kt.) Po darbų į savo barakais vadintus bendrabučius ar valgyklą grįžę kalnakasiai ant savo rūbų ir, ypač, batų parsinešdavo nemažai anglies dulkių. Taigi bendrai švarai ir tvarkai palaikyti nuo senų laikų sutarta batus palikti prie durų. Patalpos švarios ir šiltos, todėl vaikščioti vien su kojinėmis nėra jokios problemos.
Ne visiems, aišku, ne visiems…

Transportas

Didžiąją metų dalį Svalbarde patikimiausias transportas – sniego-mobiliai. Nenuostabu, kad jų čia – daugiau nei gyventojų. Nuotraukose matysite kaip jie vasaroja, laukdami darbo ir prie mokyklos įrengtas įkrovimo stoteles - vaikučių sniegomobiliams, kai jie į mokyklą atvažiuoja :)

Kitas žiemos transportas - šunų kinkiniai. Jie čia taip pat labai populiarūs ir gerbiami. O ir turistams pramoga puiki. Beje, šuniukų būdos – irgi ant polių :)

Maistas

Yra VISKO. Parduotuvėje ir restoranuose tikrai yra visko, ko tik per tas kelias dienas užsinorėsite. Banginio mėsos steiko? Turime! Kalifornijos vynuogių? Yra! Prancūziško sūrio? Žinoma! Vyno? 14 tūkst. butelių kolekcijoje tikriausiai rasite ką nors savo gomuriui pamaloninti.
Aišku, suprantate, kad piniginė čia džiaugsmu nekrykštaus :)
O mums labai patiko poliarinė duona. Jos jau buvome valgę Norvegijoje. Jeigu kada kas ten keliausite, labai prašome, parvežkite dovanų :)

Alkoholis

Gubernatoriaus įsakymu vietiniai per mėnesį gali nusipirkti du litrus alkoholinių gėrimų, taigi ir atvykę turistai gauna kuponus alkoholiniams gėrimams įsigyti. Jiems, žinoma, mažiau išskirta. O perkant ir kuponą, ir pasą parodyti reikia – nepasukčiausi.
Daugiau nei penktadalį gyventojų Svalbarde sudaro norvegai, rusai, ukrainiečiai. Dažniausiai kasyklose dirba vyriškiai, jų darbo kontraktai trunka bent kelis mėnesius. Tai nereikia detektyvu būti, kad suprasti iš kur tokiems ribojimams kojos dygsta...

Ir pabaigai - ragai :)