Kiek aviantiūristo turite savyje?
Taip būtų galima įvardinti mūsų paskutinės dienos planą. Jūratė žinojo 2 vietų koordinates: vieno labai gražaus tarpeklio ir vienos skylės tvoroje vietą, kur galima nemokamai Negyvojoje jūroje išsimaudyti.

Neturėjome daug laiko, nes jau keliavome į oro uostą, taigi sutarėme, kad jeigu kurios iš tų vietų ir nerasime, ką padarysi, nensiminsime. Bet mes ne kokie pasidavėliai, tai aišku, kad ieškojome atkakliai :)

Jau nebetoli, kažkur čia jau ir turėtų būti! Stok čia!

Vienas blogeris buvo aprašęs labai gražų tarpeklį, kur tik vietiniai vaikštinėja. Tai gerai, kad turistai nežino - nebus Petra 2. Bet tuo pačiu, tai nei ženklelio, nei parkingėlio - susirask viską pats.

Ir susiradome!!! Sustojome pakelėje, kur jau tikrai kažkas iki mūsų buvo sustojęs ir pasileidome tolyn, iki Google Maps pažymėto taško. Pakeliui matėme piknikaujančių jordaniečių šeimyną - atskirai vyrai ir moterys su vaikais. Moterys apsirengusios tradiciniais musulmoniškais aprėdais, bet veidai neuždengti. Nežinau kam ten buvo daugiau smalsumo - kas čia vyksta. Ar sausoje upės vagoje keistus užsieniečius stebintiems vietiniams, ar tiems užsieniečiams, beieškantiems, kur ta vaga ten tarp kalnų sukasi ir kodėl tie vietiniai ant akmenų sugulę, jeigu šalia kaip ir žolytės lopas buvo.

Akys susitinka ir nežymiai pamojuoju vietinėms moterims - nežinau kaip tinkamiau derėtų pasisveikinti, juk pro jų pikiniką einame. Iškart atsiranda šypsenos ir drąsiai moja atgal. Valio - draugai :)

Turbūt 2 minutės pirmyn ir pamatome, kad kairėje upės vagą aiškiai įrėmina kalnai - radome savo tarpeklį! Ir kaip gražu!

Tarpeklis sukasi ir vingiuoja, sienos tai aukštesnės, tai žemėja.

Sunku eiti per akmenis, ypač, kai nekantrumas taip veja pirmyn. Juk už kiekvieno vingio vis kokia naujiena - tai koks didžiulis akmuo, kurį reiks perlipti, tai nauji raštai ir spalvos ant tarpeklio sienų, tai kokia gera vieta, kur galima palipti aukščiau.

Labai gražu, labai. Ir įdomiau, nei pats Petros tarpeklis, nes ten viskas paprasčiau - tiesiog takas, kurio gale yra prizas - pats miestas. O čia nežinome nieko - nei kiek galėsime eiti, nei kas toliau, nei kur galas ar kas jame.

Kai kur sutikome truputį vandens, bet ne tiek, kad sugalvotume išsigąsti ir nebeiti tolyn. Tik smagumui, kaip kūrybiškai pereiti, kad nesušlapti batų.

Po kurio laiko jau galvoje pradeda zysti įkyri mintis - o kiek valandų, ar nelaikas jau sukti atgal?

Laikas, nelaikas... kam čia rūpi? Visi norim dar tolyn eiti :)

Įdomu, kaip ši vieta atrodo, kai upė turi vandens? Turėtų būti labai gražus vandens ir raudonų sienų kontrastas.

Bet.. Tenka sukti atgalios. O tai nėra blogai, nes iš kitos pusės tarpeklis atrodo naujai - taigi dar porcijėlė nuotykių.

Ate! Mojam tarpekliui ir vietinių ožkoms, kurios, tikriausiai, ten dažniausios lankytojos.

O kam norisi Indiana Jones pabūti - štai tos koordinatės. 31°27'20.1"N 35°35'39.7"E
Nors dabar ten, tikėčiau, ne vienas ir ne 10 tokių tyrinėtojų buvo ir gali būti gerokai lengviau surasti tarpeklį.
Na o mes toliau važiuojame ieškoti maudynių vietos.

Stop! Šaukia ranką iškėlęs uniformuotas pareigūnas. Kaip ir kažkoks postas įrengtas. Stojam, rodom pasus. Tyliai sėdim ir meluojam, kad į oro uostą važiuojam. Ne taip ir smarkiai meluojam, nes pirma sustosim į tą jūrą įlysti, o tada tikrai važiuosim. Keistai mes pareigūnui atrodome, nes tikrai turistams nepopuliariu marštutu važiuojame. Bet esame Jordanijoje, čia ne kita jūros pusė, kur vietiniai pareigūnai būtų mus rimčiau papurtę. Važiuokit, atiduoda pasus.

Gerai, važiuojam. Ir kyšio neprašė, jau drąsuoliai - juokiamės.

Privažiavom ir maudynių vietą. Einam ieškot. Natūraliai kyla klausimas - o kodėl mes negalėjome toje jūroje kaip normalūs žmonės išsimaudyti? Protingas klausimas :)

Galėt galėjome, bet šios maudynės nebuvo mūsų prioritetas ir dar, pagailėjome pinigų. Yra ir turistams pritaikytų maudynių vietų, kur ~25 eur sumokėjus gali kelias valandas mirkytis. Laiko tam neturėjome ir už 10 min nenorėjome pinigų mokėti.

Taigi sekėme kito blogerio aprašytais nurodymais - sustoję šiukšlinoje pakelėje (koordinatės 31°35'50.1"N 35°33'34.9"E) kiek paėjome atgalios ir tikrai radome praardytą tvorą. Einam? Einam :) Vos porą minučių ir smėliuku atėjome iki vandens.

Atrodytų - o tai ko jums būtent ten brautis, juk sustot bet kur galite - eikite ir maudykitės. Esmė tame, kad čia ne kokia gražuolė Baltija, čia - Negyvoji jūra, kuri ne veltui tokį gražų pavadinimą turi.

Negyvoji jūra neturi jokio išėjimo į atvirą vandenyną – dėl to vanduo cirkuliuoja tik garuodamas. Taip jūroje lieka visi mineralai ir druskos ir jų koncentracija vis didėja. Palyginimui - Negyvojoje jūroje druskingumas yra 34 %, o pasaulio vandenynuose vidutiniškai tik 3,5 %. Be to, Negyvosios jūros lygis krenta neįtikėtinu greičiu – apie 1,2 metro per metus.

Na o kas įdomiausia - kad dėl to didelio Negyvosios jūros druskingumo kiekvienas besimaudydamas joje gali lengvai plūduriuoti - lyg "alyvuogių aliejuje, sumaišytame su smėliu“.
Bandom?

Buratinai maudosi :)

Jausmas keistas, tikrai :)

Paplūduriavę sūryme renkamės šlapius daiktus į maišelius, prausiamės druskos sluoksnelį nuo savęs po vietiniu kriokliuku kartu su vietiniu seneliu ir anūku. Ir vis sau pasikartojame - neliesk akių! Neskani ta druska akims būtų.

Susirinkę daiktus vėl kaip nusikaltėliai grįžtame pro tvoros plyšį į kelią.

Jordanijos programa baigta.
Faina kelionė, įdomi šalis.