Pradedame lėtai ir turistiškai. Šiandien plauksime laiveliu į restoraną Qooqqut Nuan kaimelyje, kur šefas mums 4 būdais paruoš atplaukiant pakeliui pagautas žuvis.

Keleivių paėmimo prieplaukoje daug žmonių. Nežinome kas kur. Ir kur mums eiti. Taip pat nejaukiai pasimetę amerikiečių šeima. Aha - išlepę keliautojai, paaiškink, pažymėk jiems viską.
Nebūkit ubagai ir kruizo gidas atves už rankelės, o kad jau patys vieni nabagai čia keliaujat, tai ir susigaudykit kaip norit.

Burbam, kad būtų fainai kokie ženklai ar kas, bet čia neramu tik pirmą dieną - kai nežinai sistemos. Vėliau ramu, nes žinai, kad atplaukus laiveliui, ateis turų gidai ir visų klaus - kur kas plaukia. Ir visi laiveliai kažkaip visus susigaudys ir susilaipins. Pajudame iš prieplaukos link Qooqqut kaimo.

Rytas labai debesuotas, vėsus. Gal 3-5 laipsniai šilumos ir labai drėgna. O laiveliui lekiant apie 50 km/h vėjukas taip gerai vėsina, kad tikrai įvertiname savo pasirinktą aprangą - vėjo neprapučiamas kelnes ir striukes su gerais kapišonais. Pakrantėje stori sunkūs debesys dengia viską, aukščiau nei 20 m. nuo žemės.

Paplaukus į fiordą apie valandą laiko sustojame pasigrožėti šaltu kriokliu.

Kodėl sakau, kad jis šaltas? Ogi gauname kelis purslus, kurie skruostus sugelia kaip ledukai.
Gražu. Čia - vasara. Kai po debesimis paslėptuose kalnuose tirpsta sniegas ir grioveliais, upeliais ar kriokliais šniokščia žemyn.

Netrukus girdime pranešimą, kad jau stosime žvejoti! Valio!!!
Laukiame šios žavios pramogos, tik niekur nematome meškerių. Ogi jų ir nebus!
Žuvį gaudysime tradicinių inuitų būdu - ant medinės lentelės suvyniojus valą. Šis būdas tinka visiems metų laikams, visiems gyliams, laivams ir itin mažai kainuoja. Wunderbar!

Kim pademonstruoja, kaip išsivynioja meškerės valas ir kaip traukti aukštyn. Turime šansų pagauti arktinių menkių ir raudonųjų žuvų (va tiesiog taip pavadinta, nes ji raudona).

Gidė klausia ar kas turi patirties taip žvejoti. Taip? Oi ne, taip neturim.
Bet labai greit pasidaro aišku, kad jeigu moki, tai moki.
Alvydo pirmasis parvyniojimas parvelka iškart dvi menkes. Gražuolės!

Daugiau džiugesio laivelyje negirdėti, nors dirba dar 3 "meškerės". Žvejojame ~55 metrų gylyje. Valas turi pasiekti dugną ir tada, rimtai jį tampant, reikia tikėtis užkibs žuvis. Valą atgalios vynioti, kai pajunti, kad užkibo. Aga, lengva pasakyti.

Nors ir nėra taip sunku. Kai Alvydas pagauna 5 žuvis, kiti laivelyje - 2, ateina eilė ir Jūratei pabandyti įdomiąją žvejybą. Yra! Yra žuvis!
Taigi beveik nulį patirties turinti žvejotoja sako, kad jaučiasi, kada žuvis užkibusi ir galima traukti.

Norėjosi šią išvykos dalį pratęsti kuo ilgiau, deja, laikas ribotas. Glodenių laimikis 6+1, kitos trys meškerės - 5 žuvys.

Darom išvadą, kad kai moki, tai moki :)

Sekantis sustojimas - pakrantė.
Pakeliui iki restorano Alvydas dalinasi haikinimo įspūdžiais su mūsų nauju draugu Jorn, kuris čia liks kelioms dienoms - vienas lips į porą artimiausių kalnelių. O Jūratė negali patikėti, kad ir čia, Grenlandijoje, sutiko lubinų!!

Įsivaizduojate, kas per gražus brudas yra šis augalas - nuo Naujos Zelandijos iki Grenlandijos - jie visur!

Su kapitonu sutariame, kada turime grįžti į laivą po žuvies pietų. Į lauką išėjęs restorano darbuotojas praneša, kad iki atidarymo dar turime 45 minutes, kurias galime leisti kaip norime. Keista, man jis panašus į tailandietį, ne inuitą, bet ką aš žinau...

Visa grupė išsisklaido kas sau. Mudu pasirenkame palypėti į kalnelį. Atrodo, kad grįžome pas senus pažįstamus - arktiniai žemučiai augaliukai, dailios žemos gėlytės ir minkštos samanos... Sveiki gyvi, senai matyti!

45 minutės dingsta per kokias 15 ir jau einame pietų.

Restoranas

Restoraniukas nedidukas, bet talpiai pripakuotas staliukų ir kėdžių. Akivaizdu - konceptas eina.
Padavėja pasiūlo užsisakius gėrimų išeiti į lauką ir pamatyti kaip šefas filiuoja mūsų pagautą žuvį. Ok, įdomu, einam.

Šiam darbui specialiai pastatytas namukas, su kriaukle ir didžiuliu stalviršiu. Šefas ramiai didžiuliu peiliu skrodžia menkes. Mes turime posakį "pjauna kaip per sviestą", bet čia kita lyga. Šiam ponui toks pjovimo sklandumas tikrai nepatiktų, nes jo peilis per žuvį eina nesutikdamas Jokio pasipriešinimo.
Menkės filė - pakankamai nedosnus reikalas, nes turbūt 70 proc. žuvies iškeliauja lauk. T.y. atgal į jūrą. Maistui naudojamas tik nedidelis žuvies gabaliukas ir, beje, oda. Ją vietiniai kaip čipsus kepa.

Grįžtame į restoraną ir tikrai nelieka jokių abejonių, kad čia dirba tailandiečiai - jeigu jau išvaizda neišduotų, tai patiekalai akivaizdžiai pasako. Šiandien valgysime: aštroką tailandietišką žuvienę, keptą menkę su kario padažu, keptą menkę su padažu ir pabaigai - garinta su žolelių padažu. Skanu, užteko ir daržovių, taigi sotu ir nesunku. Super.

Nors į pietus įskaičiuota kava ir arbata, jų nebelaukėme, nes lauke pasirodė tokia naujiena - saulė!
Išlindo saulė ir pro išretėjusius debesis pasimatė artimiausių kalnų viršukalnės. Valio! Gražu, kai matyti ne 10 metrų, o visas kilometras kalno.

Praktika rodo, kad tik Alvydui išsitraukus droną iškart atsiranda draugelių :)

Smagu, kad kelionę namo palydi saulė. Pro beveik visą fiordą praplaukėme žavėdamiesi pasirodžiusiom smailėm. Prie pat Nuuko saulė vėl pasislėpė. Ir atkakliai nesirodė visas dvi dienas. Siautė vėjai ir lietus.

Turas kainavo 220 eur žmogui. Rezervavome per Tupilak travel. Vežė Yellow Boat Taxi.