Ar matėte filmą "Marsietis"? Jeigu ne, pažiūrėkite. Smagus ir gražus filmas. Tik iškart truputį nuvilsiu - nufilmuota Žemėje :) Filmavimo vietų skautai (svajonių darbas) - pamatę raudonąją Wadi Rum dykumą iškart žinojo - čia!
Mano galva - tai viena įspūdingiausių vietų mūsų planetoje.
Iš Wadi Musa miestuko iki Wadi Rum Village kaimelio beveik 2 valandos kelio. Dienos metu ta jordanietiška autostrada visai galima važiuoti, labai tikimės grįšime iki tamsos.
Wadi Rum Village mūsų lauks mūsų gidas Salman, kuris su savo džipu mus pavežios po gražiąją dykumą, duos vandens, arbatos, padarys pietus ir nuves iki Jebel Burdah arkos dykumoje. Visas šis gėris 4 asmenims kainavo 138 eurus.
Atvažiavus mus Salmano šeimos namuose pirmiausia pavaišina arbata ir pasiūlo nueiti į europietišką tualetą. Šitas tik turistams. Arbatą paruošė mama, bet ji svetimiems nesirodo, su mumis bendrauja ir rūpinasi tik vyrukai. Gal jiems kiek ir verčiasi skūra į išorę, kad mūsų grupėje 2 vyrukai, o viską derinu aš - moteris, bet kuo aš jam galiu padėti :)
Pasirodo, Suleimanas su mumis nevažiuos, jis tik el.paštu reikalus derino, o mus iki arkos veš ir kartu lips jo vyresnis brolis ar pusbrolis - Ali.
Neilgai trukus pasirodo Ali su savo... trūkstu žodžių... Na, faktas tas, kad Ali Toyota atima žadą. Pasigrožėkite :)
Kol kas tas raudonis ne toks ryškus, nes visas spalvas išblukina ryto saulė. Šėšėlyje - gražus ryškus uolų raudonumas. O kur šėšėlis, ten, dažniausiai, ir vandenukas kapsi ir net koks augaliukas auga.
Pastebėkite nuotraukoje baltą Toyotą. Va tokio dydžio čia viskas.
Pavažiavę gal 15 minučių, stojame pirmoje lankytinoje vietoje. Čia jau priparkuota nemažai "džipų" su turistais. Galime palaipioti, taigi šokame iš savo ratų ir pirmyn!
Pavažiuojame po kokį 1-2 km ir stojame ką nors žiūrėti. Vienas sustojimas - puiki panoraminės apžvalgos aikštelė, iki kurios reikia užlipti į faino smėliuko kopą.
Nuo kopos 270 laipnių raudona Marso panorama.
Visa Wadi Rum saugoma dykumos teritorija - 720 kv.km, tai beveik kaip 2 Vilniaus miestai. Ir nors mums norisi vadinti dykuma, griežtai geografiškai vertinant, tai nėra dykuma. Tai saugoma teritorija, kurioje yra įvairių objektų: sausas upės slėnis, natūralios arkos, kanjonai, uolos ir urvai.
Į kopą lipome basi, aišku, kam gi nesinorės pėdomis pajusti smulkutį šiltą raudoną smėlį. Kopos viršuje - aikštelė jau nebe smėlis, o uola ir, deja, viena keliautoja prasirėžė pėdą.
Tai va. Dėl tokio "super" kadro teko pėdą susiražyt...
Netikėtai pro šalį praskrenda supermėnas
Nieko baisaus, bėda pagydoma pleistru. O sužeistą mylimąją Alvydas nuo kopos didvyriškai parnešė žemyn.
Sekantis sustojimas - kanjonas. Ir pavėsis! Nors ir nėra karšta, tik maloniai šilta, bet pavėsis visgi nudžiugina. Akivaizdu, kad ne mus vienus - čia pamatome vienintelius augalus, kurie aukštesni nei 10 cm. Keli medeliai, kartais išaugę vos ne iš paties akmens.
Kanjonas siaurukas, paeiname juo kokį 30 m. Kaip ir fainas, net vandenukas siaurukas teka. Tikrai būtų buvę įdomu jame toliau paeiti, bet žmonės vieni pro kitus prasileninėjo įkyriai, todėl nebesinorėjo toliau grūstis. Kadrų užfiksuota nebuvo.
Burdah akmens tiltas (Burdah Rock Bridge)
Sekantis sustojimas - dienos pažiba.
Kadangi šis lipimas tikrai sunkus, iš mūsų ketvertuko išrenkame 2 stipriausius :)
Sako, kad sunku rasti vietą, kur jis yra. O tiksliau, kur ir kaip iki jo eiti - niekas nežymėta. O kam tai daryti? Yra vikrių vietinių, kaip mūsų Ali, kurie gali pabūti jūsų gidais. Ir darbo vieta sukurta ir nereikia rūpintis, kad kokie savarankiški turistai ims drąsiai vieni laipioti. Oj esame matę tokių įdomybių - į kalnus su pleženkėm arba kroksais...
Na o kad užėjo kalba apie avalynę, tai ir pratęskime. Vyrukai patraukia link starto ir sustoja prie stačios akmens sienos.
- Čia. Lipam, - sako Ali ir nusimetęs savo šliures basas pradeda lipti stačiu nuožulniu akmeniu.
- Kaip??? Susižvalgo netikėdami Alvydas ir Dinas, bet matydami prieš akis vikrų Ali, irgi ima kažkaip kabarotis. Ir nuo pat pradžios viskas pasidaro aišku - kodėl čia sunkus haikas. Nes čia ne haikas, čia kopimas (climbing). Tik dažnai žmonės tai daro su specialiais batais, su apsauginėmis virvėmis. Vienžo - išlepę visokie :)
Toliau atkarpomis kiek lengviau - lipimas per didelius akmenis - bouldering arba uolakopa lietuviškai. (Jeigu kas norite, galite naudoti šį nuostabų lietuvišką žodį, bet mes nepajutome jam jokio palankumo).
Vaizdas pakeliui link akmens tilto. Kažkur šioje platumoje vaikštinėja Vilma su Jūrate, o beveik nuotraukos centre - pavėsyje ilsisi mūsų legendinė Toyota.
Pagaliau gerai matosi tikslas. Viršūnės šturmas. Bus ir čia ką veikti, - iššūkį priimanti mintis galvose matant tokią pat nuožulnią uolą prieš akis.
Gerą valandą vyrukai lipa, kopia ir visą savo ramenų ir smegenų jėgą naudoja. Jeigu su raumenimis daugiau mažiau aišku - turi įsikibti ir kartais rimtai aukštyn pasitraukti rankomis arba rimtai laikytis, atsispirti ant kojų, tai smegenys čia labai naudingos suprasti kur kibtis, kur tą koją dėti, kad būtų saugu, patogu sustoti ir mažiau reiktų dirbti rankomis, o lengviau pasikelti iš kojų.
Tikslas pasiektas! Akys baisininkės - kojos darbininkės, ar kaip ten sako lietuvių liaudis :)
Čempionai! Tikrai yra kuo džiaugtis!
Labai nedrasu buvo stovėti ant tos arkos tiltelio - prasitarė grįžęs Alvydas. O lipimas žemyn buvo dar baisesnis nei lipimas aukštyn. Vienoje vietoje asirodė, kad Ali pametė kelią atgal. Žiūrint žemyn viskas buvo taip panašu. Visos uolos vienodos. Tik aukštis kai kur gasdinantis. Bet galiausiai pavyko saugiai pareiti ir net nereikėjo nieko iš kelnių išsikratyti :)
Vyrukai grįžta pilni entuziazmo, pasiekimo džiaugsmo ir kiek nuovargio. Geras nuotykis!
O po tokios veiklos pats laikas ką nors suvalgyti. Dinas ir Alvydas turbūt būtų nesunkiai ir arklį supietavę, gaila, neturėjome. Laimei Ali greitai sukasi ir netrukus mus kviečia jordanietiškų pietų dykumoje. Ant smėlio mums patiesia kilimėlius, susėdame ragauti arbatos, sūrio, daržovių, vietinės beduinų duonos ir neįtikėtinai skanaus humuso. Mama darė, sako Ali. Labai skaniai papietaujam, dėkingi.
Kol Ali ruošia maistą, mes dar turim laiko padurniuot.
Um Frouth arka
Po pietų judam toliau. Dar viena žymi arka - Um Frouth. Ji - įveikiama visiems. Jeigu kurio balansas prastesnis, sunkiau, bet ir nelabai drąsiems įmanoma. Gražu, kad čia veikia nerašytos Foto gražioje vietoje taisyklės - nelipa ant arkos visi vienu metu, o kantriai palaukia, kol gražiai papozuos anksčiau atėję. Palaukiame savo eilės kelias minutes ir einame prizo :) Iš apačios žiūrint arka atrodo siaura, bet iš tiesų ji pakankamai plati. Tik tiek, kad uoliena nuzulinta - reikia atidumo, kad nepaslysti ir nenusileisti greituoju būdu.
Verta paminėti, kad šią vietą lankėme iki Instragramo, influencerių ir dronų laikų, tai kas dabar ten vyksta sunku atspėti. Jeigu taip pat kaip kitur pasaulyje, tai kantrybės reiks daug...
Supermenui buvo darbinga diena, teko visuose sustojimuose paskraidyti.
Linksmai užmušinėjam laiką laukdami saulėlydžio.
Ačiū, saule, nuostabi buvo diena. Iki ryt!
Patiko? Nepatiko? Mums įdomu, ką jūs galvojate ;)