Laimingi nuo kalno parėjome atgal iki įėjimo. Su gidu jau buvome susitarę, kaip ir galėtume likti pačiame mieste, bet... po 2,5 val. jau gamta šaukia. Ir tik viena vieta, kur gali į tą šauksmą atsiliepti - už vartų.

Ką reiškia Maču Piču? Ketčujų kalboje "machu" reiškia "senas", o "picchu" - "kalnas". Taigi atrastam miestui H. Bingamas davė šalia stovinčio kalno pavadinimą.
Tiesa, tai buvo jau antras pavadinimas.
Beje, ryte lipome į Wayna Picchu, t.y. "Jauną kalną".
Tai po dar poros valandėlių laipiojimo slapta traukėme sausainius ir riešutus iš kuprinės, nes jau reikėjo jėgelių papildymo.

Peru senosiomis kultūromis susižavėjęs amerikietis Hiram Bingam ne kartą vyko į Peru ieškoti legendomis apipinto apleisto inkų miesto - senosios inkų sostinės.

Ekspedicija buvo ilga, bet 1911 m. liepą, vietinio gyventojo patarimo vedamas, jis priėjo džiunglėmis apaugusį, didingą kalnų supamą miestą.
O dabar, kaip matote, jame likęs tik vienas medis.

Iki šiol egzistuoja įvairių ginčų miesto atradimo, atradėjo, miesto funkcijų ir inkų žūties temomis.

Jums papasakosime keletą pagrindinių faktų, dėl kurių dauguma sutaria.

Machu Picchu buvo senas inkų kultūros miestas, kur iki pat 15-16 a. gyveno karališkoji šeima. Ispanams ėmus aktyviai niokoti ir plėšti kitus inkų miestus ir jų atvežtoms ligoms masiškai guldant gyventojus amžino poilsio, keliai į Machu Picchu buvo specialiai sunaikinti. Todėl ispanai į čia kelio niekada ir nerado.

H. Bingam buvo istorikas, o ne archeologas. Todėl jam ir jo komandai aktyviai kovojant su miestą apaugusia vešlia augmenija, nemažai statinių buvo grubiai apgadinti ar suniokoti.

H. Bingam tikėjosi rasti paslėptus inkų sostinės lobius. Rado daugiau nei 40.000 istoriškai vertingų radinių: ginklų, įrankių, papuošalų, mumijų, kuriuos išgabeno į Yale Universitetą JAV. Po ilgų derybų 2007 m. Peru dalį jų atgavo.

Nors Machu Picchu pavyko izoliuoti nuo ispanų, deja nuo baisių jų atvežtų ligų - raupų, gripo, tymų, dėmėtosios šiltinės, vėjaraupių - miesto gyventojai neapsisaugojo. 16 a. dėl šių ligų visoje pietų Amerikoje išmirė milijonai gyventojų. Matydami, kad miestelėnams pasveikti nepavyks, inkai iš miesto išnešė ir paslėpė turėtas vertybes.

Kadangi inkai neturėjo rašto, tai šiais laikais mes tikime H. Binhamo versija apie jų istoriją, papročius, tikėjimą, statinių paskirtį ar gyvenimo būdą.

Mieste gyveno apie 500 žmonių. Gyveno didelėmis šeimomis, po 12-16 vaikų - kiek dievai davė. Egzistavo keturi visuomenės sluoksniai: nuo karalių iki žemiausių darbininkų. Pagrindinės profesijos: akmendirbiai, statybininkai, žemdirbiai, šventikai, audėjos ir keramikai. Vaikai perimdavo tėvų profesijas.

Žiūrint atrodo kosmiškai sudėtinga, ką be modernių įrankių čia nuveiksi? Visgi, nėra vilkas toks baisus, kaip jį piešia.
Inkai naudojo pakankamai minkštą uolieną. Visada skeldavo palei natūralius uolienos įtrūkimus, kartais suskaldydavo vis drėkindami įkištus medinius pleištus. Arba apdirbdavo šlifuodami smulkiu smėliu.

Šiais laikais miestas saugomas UNESCO Pasaulio paveldo taisyklių. Ir tai labai labai gerai. Kitu atveju turbūt senai būtų vietiniai du trečdalius išrinkę, o turistai - trečiąjį.
Sutikome ir kelis turistų minios nebijančius vietinius :) Susipažinkite - laukiniai šinšilai.

Ir dar norime parodyti 2 labai dažnai sutiktus vietinius. Fantastiška orchidėja, kurią pavadinome Kiaušiniene. Ir visai negreitas 100 kojų sąvininkas.

Machu Picchu gyventojai mokėjo valdyti vandenį: terasas pasėliams įrengė taip, kad jas nuolat drėkintų, bet niekada neapsemtų potvyniai. Buityje vandenį naudojo maisto gamybai ir netgi dušams! Atskiri akvedukai buvo skirti švariam ir nuotekų vandeniui.

Taip pat, sakoma, kad jie gerai pažino gamtos dėsnius ir saulės, ir mėnulio judėjimą. Saulės šventykloje pro vienos pusės langus pirmieji saulės spinduliai pasirodydavo lygiai per žiemos lygiadienį, pro kitos pusės - per vasaros.

Žmonių daug, čia tikrai verta važiuoti kuo anksčiau. Ne visi ir taisyklių laikosi, nors prižiūrėtojų aplink daug, jie pastabūs.

Mieste su grupe pravaikščiojome apie 2 val. Išėję stojome į eilę prie autobuso ir pradėjo lyti lietus. Pačiu laiku baigėme!

Gido klausėme su šaunia grupe keliautojų. Visi aktyvūs, smalsūs ir su puikiu humoro jausmu!