2019 birželio 24 d. Paskutinė diena saloje. Šiandienos plane - kruizas į apleistą rusų angliakasių miestą - Piramidė (rus. Piramida, norv. Pyramiden).
In memoriam Eglė Senovaitienė
Diena prasidėjo kitaip, nei galėjome tikėtis.
Iš Lietuvos pasiekė žinia, kad netikėtai mirė mūsų draugė Eglė. Jauna, protinga moteris, puiki žmona, nuostabi mama...
Visi ir visada inertiškai priimam, kad kiekvienas gyvens iki senatvės, o taip nebūtinai atsitinka...
Visą dieną neapleido mintys apie Eglę, apie artimuosius, ypač vyrą, tris jų vaikučius...
Taip apie ją rašėme supažindinti vestuvių svečius:
Eglė galėtų dalyvauti olimpinėje Ramybės rungtyje – grįžtu su medaliu. Maža ir smulki, bet didelį meškiną sutramdytų. Ramumą perdavė visiems savo vaikučiams ir nors jų pilni namai, ji visada randa laiko ir sau, ir vyrui, ir susitikimams su draugais.
Taip Tave ir atsiminsime.
Plaukimas
Plaukimas į Piramidės miestą - viena populiariausių pramogų Svalbarde. Daugelį vilioja pamatyti, kaip atrodo nuo 1961 m. nebegyvenamas komunizmo pergalės prieš gamtą simbolis - sovietinis žmogus gali ir šiaurėje gyventi!
Laive keliautojų daug, įvairiausio amžiaus ir užsiėmimų. Oras šiandien nebe toks puikus, kiek debesuota, saulės nematyti, bet gal taip ir geriau, labiau pataiko į nuotaiką.
Keleiviai gali plaukdami vaišintis kava, arbata, imbieriniais sausainiais, o kai sugalvoja - išeiti į lauką ant denio. Tam reikalui siūlo išsirinkti sau tinkamo dydžio nei vėjo, nei vandens nebijantį kombinezoną, kurį reikia apsirengti ant savo rūbų. Šie kombinezonai - fantastiškas dalykas, nes be jų tikrai vos kelios minutės lauke ir sustirtume kaip ledukai. O su kombinezonu galima ramiai sėdėti lauke ir dairytis po arktinius vandenis vandens gyvūnų, pauksčių ir kalnų grožybės.
Šaltas vėjas plaukiančiųjų tikrai nelepino, bet viską atpirko peizažai. Pažiūrėkite, kokio dydžio fotoaparatais - triūbomis ginkluoti profesionalūs fotografai.
Dalinamės su Jumis keletų arkties pakrančių vaizdų, kuriais mėgavomės praplaukdami.
Pakeliui vienoje vietoje sustojome pakrantėje. Niekas nesuprato kodėl, nes apie jokį sustojimą nieko nežinojome.
- Sugedome? Kas atsitiko? - visų akyse matėsi tie patys klausimai.
Ne, nesugedome. Pasirodo, sustojome paimti dviejų "arktinių turistų" - du keliautojai savaitę gyveno nuošaliame kalnų namelyje. Toli nuo bet kokios civilizacijos, harmonijoje su gamta. O šiandien mūsų laivas stabteli juos paimti atgal į žmoniją.
Nerealiai kieti žmonės.
G. Johnson nuotrauka.
Prieš pasukant link dienos tikslo, kapitonas mus atplukdo pasigrožėti ledynu. Sako vienas didesnių šiose apylinkėse, deja niekaip nepamenam pavadinimo. O kad būtumėte matę kiek buvo sujudimo, kai kažkas pasakė, kad prie ledyno mato baltąjį lokį! Kažkas panašaus į masinę euforiją ir evakuaciją vienu metu :)
Mudu meškos nepamatėme - nespėjome pačiupti žiūronų, o mūsų telefonų kameros tiek vaizdo nepriartina, kad pamatytume. Bet nusiminimo nebuvo. Tegu tik tas lokys sau ramiai gyvena ir mažiau žmonių sutinka.
Prie ledyno buvo stebuklingai giedras dangus. O nuo jo nusisukus, danguje stūksojo niūrūs debesys.
Piramidė
Kaip ir būtų galima tikėtis, industrinis pakrantės miestas pasitinka uosto konstrukcijomis - anglies krovimui į laivus. Čia jos jau visos metalinės, ne medinės kaip Longyearbyene.
Autobusu iš pakrantės keliaujame iki miestuko pradžios, kur sutinkame šios dienos gidą. Apie 30 m. rusas Igoris čia atvyko pusmečiui, jau ne pirmą kartą. Kadangi visas miestas dabar pirklauso norvegų anglies kompanijai, jo pasakojimas kartais brutaliai nuoširdus, nestokojantis ironijos ir sovietmečio vaiko patirčių.
Turą pradedame nuo miesto simbolio - pačių šachtininkų sugalvoto ir pastatyto miesto simbolio - piramidės. Miestą 1927 m. Sovietų sąjunga įsigijo iš Švedijos ir pradėjo Arkties užkariavimą. Paskutinė tona anglių šioje kasykloje iškasta dar 1998 m., kai kasyklą užliejus potvynio vandeniui suskaičiuota, kad vandens nusiurbimas kainuos brangiau, nei verta ten iškasama anglis. Taigi miestuko istorija užsibaigė pakankamai netikėtai ir staigiai.
Kodėl Piramidė? Taip miestą pavadino jį įkūrę švedai, nes šalia miestelio stūksantis kalnas jiems labai priminė majų piramides.
Su gidu sutariame grupės taisykles - laikomės visi būryje, į pastatus einame tik gidui leidus, pastebėję baltąją mešką įspėjame gidą - viskas standartiškai. Tik šįkart yra viena ypatinga taisyklė - Igoris prašo nelipti ant žolės. Ji čia - turtas. Trapus ir vertingas. Supraskite, kad žolės arktyje šiaip nėra, ji buvo atvežta ir pasodinta kuriant kalnakasių miestuką. Ir, žinoma, nieko neskinti ir nerauti.
Apsidairykite aplink kartu - 360o nuotraukų skyrelio, kurio nuoroda yra puslapio viršuje. Svalbardo 360o nuotraukas rasite čia.
Nuo 2013 m. mieste vis daugiau gyvybės - nauji savininkai bando naują veiklą - turizmą. Todėl kelis dešimtmečius apleisti stovėję statiniai atnaujinami. Veikia viešbutis, taigi jeigu norėtumėte mieste - vaiduoklyje apsistoti ilgiau - mielai prašom.
Susidomėjusiems šia vieta privalome parodyti vieną labai svarbų dalyką šiame mieste. Kad būtumėte pilnai informuoti. Šalia viešbučio yra buvęs bendrabutis. Žmonės čia senai nebegyvena, bet labai šaunius namus čia rado žuvėdros. Ką čia pasakoti, pažiūrėkite patys.
Piramidė statyta kaip sovietmečio pasidižiavimas. Tai buvo geografiškai vakarietiškiausias Sovietų sąjungos miestas. Geriausiais laikais čia gyveno apie 1000 žmonių, kurių dauguma dirbo valstybinėje Arktiugol kompanijos anglies kasykloje. Mieste buvo viskas: ir kultūros centras, ir sporto kompleksas, menų ir muzikos salė, veikė vaikų darželis ir pradinė mokykla. O valgykla maistą tiekė 24 val. per parą, nes taip organizuotas ir kalnakasių darbas.
Herbe puikuojasi baltasis lokys. Tik, kaip juokauja Igoris, tikėtina, kad herbą puošęs dailininkas niekada nebuvo jo matęs, nes nupiešė neatitinkantį tikrosios anatomijos, gal net labiau į žirafą panašų :)
Užsukame į valgyklą ir į sporto - meno kompleksą. Viskas, kas buvo bent kiek vertinga ar panaudojama - išnešta. Tai yra gerai. Ir taip visur žemėje turime nereikalingų daiktų, o tuo pačiu nesustodami vis kepame naujus.
Nors niekada čia nebuvome, bet viskas atrodo taip pažįstama... Deja vu jausmą išsprendžia ant sienos kabantis žemėlapis - tų laikų, kada čia viskas kurta, matėme ir mudu.
Igoris pasakoja, kad dirbti čia važiavo tik geriausi inžinieriai ir darbuotojai. Visiems mokėti labai geri atlyginimai ir dažniausiai čia kuriam laikui kėlėsi jaunos šeimos, kad užsidirbti. Šis miestas buvo vienas sovietmečio pažangos simbolių - sovietinis žmogus matai ir arktyje gali pilnavertį sovietinį gyvenimą gyventi!
Šį pasididžiavimą išdidžiai stebi ir didžiojo vado biustas.
Kol mūsų kelionės kompanionai apsirūpino sovietine atributika pažymėtais suvenyrais mes palaukėme lauke. Šalia prisėdo ir studentų grupę atlydėjusi jūrinės biologijos profesorė. Labai įdomiai pasikalbėjome apie Svalbardo salyno gyvūniją, klimato pokyčius ir mažėjančius ledynų plotus, apie tolimiausius kraštus, mūsų matytas belugas ir banginį, kuris jau kelias dienas sukinėjasi prie Longyearbyeno - gal sutiksime jį grįždami.
Nežinia norėdama įsitraukti į mūsų pokalbį ir papasakoti apie Piramidę ar kokio skanėsto tikėdamasi pasirodė poliarinė lapė. Nelabai ji dabar graži - keičia žieminį kailiuką į vasaros, bet siurprizas buvo įdomus.
Atsisveikindami dar pamojame kalne išdėliotam užrašui - "Miru mir". Geriau nepasakysi.
Laikas namo. Kelionė atgalios mums visada atrodo trumpesnė. Beveik visą laiką praleidžiame denyje. Norime dar pilnas akis prikaupti nuostabių arkties peizažų. O kartais ir banginio pasidairome, bet jis matyt jau į naujus vandenis skanėstų ieškoti išplaukė.
Kokia laimė, kad čia atvykome! Nuostabi vieta, tikimės kam nors pažadinsime norą pamatyti puikųjį Svalbardą.
O mūsų diena ir kelionė eina į pabaigą. Šiai nakčiai lieka 5 valandos oro uoste ir du skrydžiai. Ryte jau būsime namie.
Vasaroje :)
Patiko? Nepatiko? Mums įdomu, ką jūs galvojate ;)