Ne per kopas, bet ilga... Kelio, aukščio ir dulkių tą dien buvo pakankamai. Ei, bet iš tikrųjų buvo ir kopų!
Nuvažiuot reikėjo ne daug, o tikrai daug - iš San Pedro de Atakama Čilėje į Tupizą Bolivijoje. Jeigu tikėtume google žemėlapiais, kelelio bus vienuolikai su puse valandos. Bet, šįkart google negalime tikėti, nes važiavome visai ne taip, kokį kelią žino googlas, taigi reikalų buvo gerokai daugiau.
Per Boliviją dalis Dakaro ralio ėjo 5 kartus. Mums irgi teko išbandyti dalį trasos :)
Mūsų Dakaro sutrauktinė:
Viso apie 750 km dienai
~ 250 km bekele,
~ 320 km žvyrkeliu,
~ 180 km asfaltuotu keliu,
- 15,5 valandų,
- 4 išvarvėjusios akys.
7:00 Viešbutyje San Pedro laukiame autobuso ir už 30 min jau startuojame Bolivijos link.
Pralekiame pro jau pažįstamą ugnikalnį Linkankabur. Kokia naujiena! Šįryt jis dosniai padengtas sniegu - lyg cukraus pudra pabarstytas.
O mes žinome, kas jį pabarstė! :)
Vakar vakare San Pedro lijo! Taip, taip, taip! Lijo! Spraigiau iš laimės kaip pirmą dviratį gavęs vaikas :)
Tai tie patys debesys į San Pedro atnešė lietų, o aukštai ant kalnų išbarstė sniegą. Gražu.
Mūsų vairuotojas rimtai spaudžia iš autobuso visas sultis ir per 45 min kelionės pakylame iš 2450 m. iki 4500 m. - Čilės ir Bolivijos pasienio. Aukščio skirtumas solidus.
Sėdžiu autobuse, o galva banguoja lyg laive. Alvydas sako, kad nieko nejaučia, bet, perkėlęs kuprines, taip pat orą gaudo. Visi judame lėtai, lyg senučiukai. Galima pabandyt ir kiek greičiau pajudėt - iškart pritrūksta oro ir apsisuka galvelė.
Pirmame - Čilės pasienio punkte palaukti tenka visą valandą. Vėl turime progą su pakeleiviais europiečiais pašlovinti Šengeno susitarimą ir pasidžiaugti, kad Europoje dabar keliauti taip paprasta.
Gavę čiliečių antspaudus, kokius 5 km važiuojame gauti bolivietiškų.
Čia baigiasi asfaltas.
Smagu, kad boliviečiai visus suantspauduoja kiek greičiau, apsisukame per 15 min.
Metas pusryčiams ir ekipažų formavimui - po 4-6 žmones į džipą - dar apie 30 min.
Jau lekiam? Na beveik :)
Už 2-3 km vėl stojam. Dabar - Bolivijos muitinė. Dar užpildom po popieriuką ir jau važiuosim. Sunku popierius pildyt, nes vos vos palenkus galvą atrodo, kad ji suplyš į 10 gabalų.
Važiuojaaaam!
Ir vėl stojam?! Ot tu rūgštėle, kopūstai! Kas dar?
Dabar reiks susimokėti po daugmaž 20 euriukų už patekimą į Nacionalinį Eduardo Avaroa Andų gyvūnijos rezervatą. Mat jo teritorija šiandien važiuosime. Gerai, mokam. Tik važiuokim pagaliau! Jau beveik 11 valanda, o mes dar tik pasienyje!
Ir iškart peršasi mintis - rezervatas, hm?.. Tai tikriausiai ir įdomių gyvūnų pamatysime?! :)
Na pagaliau tikrai pajudam! Asfalto dar nebus apie 500 km - mūsų Dakaras įsibėgėja :)
Sunku net pasakyti kaip mes čia važiuojam. Kažkas panašaus į kelią kartais būna, bet ir tuomet mes nebūtinai juo važiuojam. Kartais tiesiog šalia jo.
O kartais matome daug įvairių vėžių ir patys darome dar savo vėžes. Žodžiu, nemesk kelio dėl takelio čia niekaip neveiktų. Čia - kur tau reikia, ten tau ir kelias :)
Ir žemėlapyje nieko nesuprasi, tai kada kokiu keliu važiuosim nė nespėliojam. Aišku tik viena - važiuojame į šiaurės vakarus, tai bandau atspėti keletą objektų, kuriuos matome pravažiuodami.
Viena pirmų grožybių - Salvador Dali dykuma, iš toli pamatome jos kraštelį. Beje, ponas Dali šioje dykumoje niekada nesilankė :)
Mūsų džipas dardėjo, dundėjo, barškėjo ir tarškėjo...
4 km aukštyje panašiai jautėsi ir mūsų galvos. Šįkart jokių vaistų negėrėme, eksperimentavome - pasiruošėme čiačiakomos ir kokos lapų arbatos. Taip vakar patarė vietiniai.
Ir taip, tai tas pats augalas - koka, iš kurio lapų padaro narkotiką - kokainą. Procesas ilgas ir pakeliui naudoja daug cheminių medžiagų, net benziną. Taigi galutinis rezultatas yra labai toli nuo pirminės žaliavos. O šių lapų p. Amerikos aukštikalnių šalyse galite nusipirkti bet kuriame turgelyje. Tik namo nesugalvokite vežtis - to jau negalima.
O arbata skani ir kvapni. Ir galvoms nesuplyšti tikrai padeda.
Mūsų pakeleiviai airiai bandė miegoti, Alvydas kelią trumpino žiūrėdamas filmą, o aš... žiūrėjau pro langą :)
Visą dieną žiūrėjau į kalnus. Ne kasdien gali Dakaro trasoje Andais grožėtis, ar ne? :)
Pravažiavom ne vieną gražuolę lagūną, kelios fotografijos pavyko, kitos nelabai, bet negalime nepasidalinti.
Ir gyvūnų sutikom! Matėme bene visus pagrindinius rezervato gyventojus:
- lamas,
- jų grakštesnes pusseseres vikunijas,
- ir didžiausią siurprizą - Nandu stručius! Teko kurį laiką įtikinėti vyrukus, kad čia tikrai yra stručių, kad 2 moterys nepamatė kolektyvinės fantazijos :)
Ir dardėjome, dardėjome... geriausiu atveju - lygesniu žvyrkeliu. Kartais stojome "tualeto pertraukėlėms", kartą - pažiūrėti fantastiškų raudonų uolų - Valle de las Rocas.
Taip norėjosi čia aplėkti kuo daugiau per tas sutartas 10 min. Deja... 4 km aukštis - taigi tik ramiai pavaikštinėjome :)
Mažyčiame miestuke papietavome ir paganėme lamas :)
Mums labai pasisekė, nes šios dienos pakeleiviai - pora keliautojų: airis Edas ir anglė Džesika buvo labai įdomūs pašnekovai, beje jie irgi pusmetį keliauja. Tik jie visą laiką prakeliaus po pietų Ameriką. Labai esame jiems dėkingi, nes dalinimasis istorijomis tikrai sutrumpino tą ilgą dieną.
Beje, naudinga pamoka visiems, ką jiedu patyrė savo kailiu - įvažiavus į Boliviją iš Čilės, laikas pasikeitė 1 val. Šiais laikais mes be menkiausios dvejonės pasitikime savo telefonais, kad jie patys susižinos vietos laiką. A va nebūtinai taip įvyks :)
Jiedu nabagai atėjo į agentūrą važiuoti į Uyunį ir valandą laukė, nežinodami kodėl. Nepamirškite, čia - pietų Amerika, niekas jums nieko smarkiai neaiškins ir neklaus, kodėl jūs čia valanda anksčiau. Po valandos, sulaukę poros pakeleivių (kurie atėjo laiku!), jiedu manė, kad tiek laiko teko laukti šios vėluojančios poros. Ir visą dieną ne pačius šilčiausius jausmus jiems jautė. Kol vakare su džipo vairuotoju atsitiktinai išsiaiškino tikrąjį laiką...
Taigi, gerai kaimynai rusai sako: daveriaj, no praveriaj (pasitikėk, bet patikrink).
Ir aš - proto bokštas, nors girdėjau ir pasijuokėm kartu iš šios istorijos, gerą kelio gabalą vis svarsčiau, ar mes spėsim į Uyunį numatytu laiku, nes dar daug kelio liko. Aha. Ponička, gi valandą atgal atsuksime!!
Kai privažiavome San Christobal miestuką, pagaliau jau žemėlapyje matėme, kad esame ne vidury laukų ir toliau važiuosime keliu. Pirmas įspūdis - geras. Bolivija - tikrai spalvinga.
Pagaliau apie 17.30 pasiekėme Uyuni miestuką. Šalia jo - žymioji druskos dykuma. Bet šiandien čia nepasiliksime - važiuojame į Tupizą už 197 km arba 3,5 val. kelio.
Ir nė kiek ne bėda, kad dar laukia kelias. Nes Uyuni miestukas tiesiog baisus. Nė vienos asfaltuotos gatvės, sankryžų viduryje - šiukšlių krūvos ir visur kitur purvina ir šiukšlina. Negi taip atrodo miestukas, pro kurį keliauja beveik 300 tūkst. turistų per metus? Ar visa Bolivija bus tokia?..
Į Uyunį mes sugrįšime už keleto dienų. Mat garsioji druskos dykuma yra 3664 m. aukštyje, kas nėra mažai. Tupiza - tik 2950 m., taigi ten kiek pasipratinsime prie aukščio ir šalia paties miestuko yra gražių vietų pavaikščioti. Persėdame į kitą mašiną ir traukiame link Tupizos. Vairuotojas sako 3,5 val. maksimum. Gerai.
Išvažiuojame į asfaltą! Neįsivaizduojate kaip smagu!
Aišku, kelionė truko ilgiau. Išvažiavę 18.30 val., Tupizą pasiekėme tik beveik 23 val. Mat didelė dalis kelio remontuojama (berods), daug posūkių, duobių, stačių įkalnių ir pakalnių, apšvietimo nėra, o ir šalikelių stulpeliai kur ne kur sudėlioti. Vienžo - tamsoje ne ką tepalėksi.
Mus sutikusi viešbučio šeimininkė iškart pasakė: "Matau jūs pavargę, pasirinkite, kurį kambarį norite ir eikite miegoti. Pakalbėsim rytoj. Dar vandens jums atnešiu."
Ačiū, geroji moterie.
Pirma naktis Bolivijoje. Labanakt.
Patiko? Nepatiko? Mums įdomu, ką jūs galvojate ;)