Šiandien eisime į Petrą - pamatyti pagrindinį kelionės traukos tašką. Petra yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir laikoma vienu iš septynių Naujųjų pasaulio stebuklų - mums bus pirmasis aplankytas.

Taigi niekas neprieštarauja anksčiau keltis ir 7:10 mes jau žygiuojame. Petra - labai populiari vieta ir čia per mėnesį atkeliauja beveik 70 tūkst. žmonių. Vasarą čia baisiai karšta - apie 35 laipsniai, taigi pavasaris ir ruduo sulaukia daugiausiai lankytojų. Nenorime pakliūti į mėsmalę, taigi šįryt mes kartu su ankstyvom varnom akis krapštom. Sakot ne toks posakis? :) Žinom, bet mes, priešingai nei tos varnos, gi nenorėjom anksti keltis.

Nuo mūsų viešbučio per miestuką iki kanjono pradžios - apie 15 min. Dar beveik pusvalandis kanjonu iki žymiojo Faraono iždo (angl. Treasury)

Sakoma, kad kol kas archeologai atkasė/atrado vos 5 procentus viso Petros miesto.

O pats kanjonas irgi vertas dėmesio - graži rudai - raudona uolos spalva. Aukštos tiesios kanjono sienos siekia 80 metrų, plotis - 3-12 m. Ir ėjimo greitis išduoda, kad yra ko sustoti, kur pažiopsoti, ką paliesti - juk kanjonu beveik pusvalandį ėjome vos 160 metrų.

Dalį kanjono sukūrė gamta, dalį skaptavo patys nabatiečiai.

Einant tolyn kaip musė paryčiais vis galvoj zvimbė - ar dar toli? O gal jau? O dabar?
Pagaliau! Pagaliau matosi!!!

Pirmasis ir pats žymiausias fasadas, ką pamatysime Petroje - Iždas (Treasury).
Kai jau akys sočios žymiojo vaizdo, sutariam, kad eisim pamatyt iš kito kampo. Kažkur yra takelis, kur palipus žymusis pastatas matosi iš aukštai, ir, sako, dar gražiau.
Gražiau ar negražiau dar pamatysim, bet dabar svarbesnės kitos derybos - su vietiniu susitarti už kiek pinigų jis mus nuves į tą vietą. Ten mano kavinė, greit nueisim, žada jaunuolis ir viena akim stebi kitus į miestą ateinančius turistus, nes jeigu čia dabar nesusitarsim, tai nėr kada laiką gaišt, reikia kitus pasigaut.
Ilgai netargavojam, visvien jis kantrybės turės daugiau nei mes - duosim kiek nori ir einam.

Derybininkas iškart pakviečia jaunesnį berniuką, matyt direktorius tik derybom užsiima. O jaunėlis pirma turės anglų kalbos pasimokyt. Tai va, vaikai, kodėl reik anglų mokytis - kad nereiktų visą dieną į kalną su turistais pirmyn atgal laipiot, o galėtumėt ramiai pinigėlius skaičiuot ir turistams pasakot, kaip sunkiai čia visi vos galą su galu suduriam.

Vaizdas vertas lipimo, tikrai. Graži perspektyva.

Tik jau negalvokite, kad užlipsite ir šiaip sau iki soties žiūrėsit ar fotkinsitės. Oi ne. Kad tokį vaizdą matytum, reikia ateiti į kavinės - arbatinės teritoriją. O jeigu kokiu gėrimu ant to kalno vaišintis nenori (o sveiko proto vakarietis tikrai nenorės), šiaip pinigėlį susimokėk. Sunku mums su tokiu šūdeliavimu ant kiekvieno kampo. Mielai įeidami į miestą susimokėtume už bilietą ir nebetrupintume kiekvienam kas 20 minučių. Deja. Čia papročiai kitokie.

Kita vertus, gal ir gerai, kad čia bandyti užsidirbti gali visi, na bent taip atrodo, kad visi. Pilna visokiausio plauko prekybininkų ir paslaugų teikėjų. Nuo tradicinių rūbų, papuošalų, maisto, gėrimų, visokiausių suvenyrų iki pramoginio pasivėžinimo kupranugariu ar asiliuku.

Pareiname ant žemės ir kartu su upeliu kitų lankytojų einame toliau miesto žiūrėti.
Yra nemažai įvairių teorijų, bandymų paaiškinti kaip nabatiečiai sukūrė tokį miestą. Vienas mums didžiausią įspūdį padaręs bandymas - šių laikų skulptorius, naudodamas tik anų laikų įrankius, pagalbines priemones (pakėlimus, liniuotes ar šepetėlius) ir fizikos dėsnius, sėkmingai sukūrė namo fasadą be galo panašų į čia matomus. Ir stebint tą jo darbą neatrodė, kad žmogus būtų kažkaip sunkiai vargęs ar ypatingai dirbęs.

Pakankamai minkšta uoliena, kurią ne tik nabatiečiai skabtavo pritaikydami savo gyvenimui, bet ir vėjas bei vanduo gražias formas išgauna.

Apžiūrime daug ir įvairiausių statinių ir patalpų. Kai kurie elementarūs - vos anga uoloje su duobe viduryje, kitus sienos ar lubos raižytos, skabtuotos, gal net dažytos. Kai kur spėliojame paskirtį - ar čia kas gyveno, ar laidojosi, ar meldėsi. Kartais vis sustojame ir į miestą pro senąsias "duris" pažiūrime. Įdomu būtų pamatyti tų laikų nabatiečius, kai Petra klestėjo ir gyvenimas čia virte virė. Vaizduotei labai padeda ir visi dokumentiniai filmai, kuriuos sužiūrėjome belaukdami šios kelionės.

Esame nutarę, kad praeisime visą miestą iki vienuolyno (Monastery arba Ad-Dayr), jis nuotraukose atrodė kaip labai gražus statinys. Iki jo apie 1 val. ėjimo per visą senąjį miestą. Praeiname daug kitų įvairių statinių: teatrą, fontaną, šventyklą, laidojimo kriptas, didingus vartus ir kitokius dalykus. Vieni jų pakankamai neblogai atrodo, kiti apsitrynę, kitų vos koks fragmentas likęs.

Kelias eina kiek į kalniuką, tai nenorintys savo kojų varginti gali asiliukais keliauti. Pastebėjome tokį keistą dėsnį, kad žmogaus šiknos dydis labai tiesiogiai koreliuoja su tikimybe, kad jis neis pėsčias, o sės ant asiliuko.
Žiūrint į tą gyvūnų vargelį tikrai supratau kovotojus už gyvūnų teises. Bizūną tiems storuliams, o ne asiliukams paimti reiktų.

Be senųjų pastatų pakeliui labai daug visokiausių prekeivių. Tokia gatvė - turgelis.

Kelis kartus padūsavome, kad karšta. Aha, lipti į kalną šilta, tikrai, tik dabar - lapkritis. Tai kas čia vasarą darosi? Manome, kad dabar kokie 22 laipsniai šilumos, sako, kad gali ir iki 27 užkilti. O liepą būna iki 40 karščio. Alpulys vietoje.

Taip bežioplinėdami ateiname iki tikslo.

Mūsų akimis - gražiausia panorama Petroje - vienuolynas (Monastery). Teko palipti ant dar vieno kalnelio, bet buvo 100 kartų verta. Vaizdas - ypatingas. Ir juo mėgavomės vieni. Bent gerą valandą čia niekas kitas nepasirodė.

Grįždami sustojame pietų vietinėje valgykloje. Švaru, tvarkinga ir visai skanu. Bufeto tipo valgykloje pasirenkame kažko, ką iš pažiūros nurėtume suvalgyti ir tik su vienu patiekalu nepataikėme. Kažkas panašaus į falafelius, bet skonis nenusakomas ir toks.. nė vienam iš mūsų keturių nepasirodė valgomas :) Visa kita - gerai. Gavome ir vėsaus vandens, viskas šauniai.

Grįžome lėtai - dar siurbėme akimis viską, ką senoji Petra ir jos naujųjų laikų gyventojai ir lankytojai galėjo parodyti. Įspūdinga, didinga ir įdomi diena.

Kažkur čia tikriausiai likusieji neatkasti 95 proc. gražiosios Petros. Džiaugiamės, kad ją pamatėme.