Arktinis iššūkis

2019-06-22. Rimčiausia diena Svalbarde. Šįryt ruošiamės į Arktinį iššūkį - vieną rečiau pasirenkamų pramogų šioje saloje. Sako, kad ji - drąsiems ir stipriems. Hm... Tai Alvydui tinka, o kaip Jūratei seksis - pamatysim :)

8 val. ryto jau nekantraudami trypiam kieme, kur sutikome ir pirmą dienos pakeleivį šveicarą Bodwin arba Bo. Jį jau buvome sutikę lipdami į Foxfonną. Šiandienos gidė švedė Hilde punktuali ir netrukus jau autobusiuke lekiame surinkti likusių drąsuolių. Grupė nedidelė - dar prisijungia anglas Steve ir amerikietis Andy.

Iškart važiuojame į Svalbard Wildlife Expeditions bazę pakrantėje, kur aptariame dienos programą:
1. Baidarėmis iš Longyearbyen 2,7 km plauksime skersai Isfjorden fiordą į kitą pakrantę.
2. Ten pėsčiomis keliausime į Hiortfjellet kalno viršūnę - 1000 metrų aukštyn. Jeigu prireiks, apsiausime ledo kaplius.
3. Grįžus - tomis pačiomis baidarėmis atgalios.

Paprastai grupės užtrunka apie 9 val., ilgiausiai Hilde su viena grupe užtruko virš 12 valandų. Tikėkimės mes būsime prie tų greitesnių :) Nors skubos nėra - čia visvien sutems tik rugsėjį - taigi kada grįšime, tada :)

Šiandien jau esame gudresni - neperšlampamus kostiumus rengiamės jau kaip patyrę :) Išklausome Hilde instruktažą, sutariame visuomet laikytis kartu ir klausyti jos nurodymų. Šį sezoną būsime pirma grupė kopianti į Hiortfjellet kalną, turėsime būti atidūs, nes pati viršukalnė dar matosi pasidengusi sniegu.

Pasiruošę lauke gauname baidares ir į jas susimetame savo mantą. Startas!

Vandenukas toks pat šiltas kaip vakar - cieli 2 laipsniai, vėjas, tuo pačiu ir bangos kiek didesnės. Baidarės jūrinės - sunkesnės, sako tikrai neapvirsime.
"Aha, aha...gerai, gerai", linksiu galva, o iš tikrųjų sėdžiu kaip styga įsitempus. Alvydas ramus, kiek paplaukus, besižvalgydama į kalnus priekyje ir aš užsimiršau.
Jau nuo pirmų minučių matyti, kad mūsų grupė - visi protingi ir atsakingi, plaukiame netoli vieni kitų, Hilde dešinėje, taip kaip ir sutarta.

Įpusėjus fiordą, jau norisi ir telefonus išsitraukti, kokią fotografiją padaryti :)

Mums vis dar nerealiai sekasi - diena labai graži, saulėta, debesėliai vos keli - matomumas puikus!

Plaukėme apie 45 min.

Pasiekę kitą krantą rengiame sijonus nuo baidarių ir neperšlampamus kostiumus nuo savęs - viską paliksime baidarėse, ir jas pačias patrauksime toliau nuo kranto, kad koks pakilęs vanduo netyčiom nenuplautų.

Hilde klausėme ar būna, kad baidarėse keliautojai apsiverstų. Būna, kiekvienam gidui per sezoną bent viena baidarė apsiverčia :) Bet Hilde patikina, kad reikia būti arba neįtikėtinai nesėkmingam arba pačiam kvailai elgtis, kad išsiversti. O jau jeigu koks nelaimėlis ar durnius (dažniausiai) vandenyje - gidas turi daug darbo... Reikia spėriai suktis ir traukti žmogų lauk, kuo greičiau į krantą. Nes nors kostiumas ir gerai saugo nuo vandens, visgi jis tikrai šaltas ir žmogus peršalti gali labai greitai.

Taigi, pasipuošę nauja apranga einame šturmuoti kalno.
Šiame krante be mūsų - nė vieno žmogaus. Gamta laukinė, atšiauri - skurdi žolė, mažytės gėlytes kur ne kur atrodo tokios gražios ir trapios. Tolumoje matome besiganančius arktinius elnius, pakrantėje klykauja antis ir žuvėdras primenantys paukščiai.

Hilde paprašo, kad į kalną eitume visi kartu - grupėje, mažesniu tempu. Jeigu bus daugiau jėgų - palenktyniausime grįždami.
Ant žemės vis kur ne kur matome balto kailiuko ploštelius - čia arktinių elnių kailiukas. Tik nežinia ar patys juo atsikrato, ar kas padeda. Taip besvarstant prieiname siurprizą - jauno elniuko kauliukų rinkinį, kurį, tikėtina, mums čia lapės paliko. Hilde papasakojo istoriją, kaip kartą į kalną vedė chirurgų grupę. Pakeliui jie rado išbarstytų kažkokio gyvūno kaulų, kuriuos jie gražiai surikiavo į aiškų skeletą :) Visos profesijos turi savų bajerių :)

Mūsų takas pamažu kyla aukštyn ir juo teka, srūva, bėga vanduo. Pavasaris.
Prieiname keletą didelių tirpstančio ledo luitų, kurie beveik juodi. Čia Svalbardas - čia daug anglies.

Kartais lipame per didesnius ale upelius, kartais vandens apsemta visa pieva - pirmoji žygio atkarpa sniego batų ar ledų kapliukų tikrai neprašo, kol kas jie saugiai ilsi šerpos kuprinėje. Žinoma viską neša Alvydas, ilgų diskusijų šia tema nebūna - "tu - nieko neneši". Tai ir straksiu be rūpesčių kaip elnių jauniklis :)

Mūsų kalnas - status, todėl einame lengvais zigzagais, kad per daug savęs nevargintume. Takas nežymėtas, nežinodamas maršruto čia pats niekaip nepavaikščiosi. Džiaugiamės savo gide ir komanda - einame dalindamiesi įdomiom istorijom ir nuotykiais, šauniai čia mums šiandien pasisekė.

Pirmas kiek ilgesnio poilsio taškas - netoli buvusio kalnakasių namelio, kuris jau senai apleistas. Priekyje - nauja atkarpa ir čia prasideda sunkioji dalis. Visa tikrai stati įkalnė nusėta dideliais ir mažais akmenimis, suskaldytų uolų gabalais. Blogiausia yra tai, kad jie labai nestabilūs ir lipdamas nuo vieno ant kito niekda negali būti ramus - jie juda. Jeigu jau kur ir susižalosime šios kelionės metu - tikriausiai čia. Nes šansai bent jau išsisukti čiurną - labai dideli, jeigu ne rimčiau nugriūti praradus pusiausvyrą.

Toks lipimas sunkus, visi sulėtėjame. Ir sušylame, gal net nuo adrenalino pliūpsnių, kai kur netikėtai krypteli kojos. Tik mūsų draugas šveicaras lipa lyg žmogus voras - be jokių problemų. Kaip vėliau sužinosime - jis fermeris ir kasdien kalnuose užlipa 600 m. aukštyn parsiginti savo karvių namo. Žinoma, kai tokia mankštelė kasdien, tai ir čia - nieko ypatingo.

Bo užlipęs akmenyne ramiai laukia mūsų. Ko gi nepalaukti, kai prieš akis tokia puiki panorama?! Oras - pakankamai šiltas, debesys sklaidosi, matomumas puikus - pasaka! Matome ir vakar aplankytą ledyną :)

Pailsime ir pradedame naują etapą - prasideda sniegas! Hilde įvertina, kad mums ledo nagų kol kas nereikia, saugu tiesiog klampoti. Ji brenda sniegu pirma, mes - vorele iš paskos.

Ir klampojam! Sniego daug, paprastai koja nesminga giliau, nei sulig batais. Bet kartais... kartais būna siurprizų ir netikėtai makteli viena koja sulig keliais į sniegą :) Ar net giliau. Labai praverčia būti lengvesniu ;) Nors ir lengviausioji kartais taip smuktelėjo ligi šlaunies vidurio, teko kitą koją į priekį rankų pagalba perstatyti :)
Ir lazdos čia tikrai geras pagalbininkas, be jų būtų sunkiau.

Pasiekiame kalno balną ir turbūt nuo tos vietos mūsų burnos nebegalėjo nebesišypsoti!
KAIP GRAŽU!

Debesys dingo, saulė spigina, šilta - fantastika! Kad mūsų euforija neperdėta paliudijo ir Hilde. Įsivaizduojate kaip gerai turi viskas atrodyti, kad net gidas fotkina! O ji ant šio kalno jau ketverius metus grupes veda :)

Žygiuojame aukštyn ramiai, atsakingai. Aš ne centimetro nenužengiu nuo jau pramintų pėdsakų, nors kartais žingsnis ir didokas. Einame kalno atbraila, kairėje tokia stati pakalnė, kad kartais kinkos suvirpa - o jeigu taip tas sniegas sujudėtų ir laivina žemyn?...

Iki kalno viršūnės dar reiks paeiti, o entuziazmo tai dar dviems grupėms užtektų, žiauriai fainai!

Norit palipt kartu? ;)

Hilde paprašo visų pastovėti, o ji viena palipa aukštyn. Grįžusi sako, kad mums būtų protinga toliau nelipti, nes ten sniegas labai nestabilus ir jau būtų rizikinga. Hilde šią žinią mums pasako labai atsargiai, gal kiek ir abejoja ar mes sutiksime, juk visų akys taip žiba. Bet mes vienbalsiai sutinkame - jos patyrimu neabejojame, jeigu ji mano, kad nesaugu, nerizikuosime nusisukti galvas. Mūsų gidei akivaizdžiai palengvėja, kad pirmoji sezono grupė nedrąsko maikių. Paskutinės nuotraukos ir sukamės atgalios. Visi jaučiame šiokį tokį nusivylimą nepasiekę viršūnės, bet grįžtant vaizdas TOKS PUIKUS, kad tiesiog džiaugiamės čia būdami :)

Kol laukiame, kartu su mumis apsidairykite aplink - 360o nuotraukų skyrelio, kurio nuoroda yra puslapio viršuje. Svalbardo 360o nuotraukas rasite čia.

Nulipame iki kalno balno ir sutariame sėsti pietų. Hilde mums parengia jau išbandytą Svalbard Wildlife Expeditions pietų meniu: Real Turmat sausas vandeniu užpilamas maistas, uogų sirupo arbata, sausainiai. Fantastika! Visai malonu pasėdėti, o ir šlapios kojinės jau nebemielos, labai fainai persirengti sausas. Pietus dar pagardina kompanjonų linksmos kelionių istorijos - mums ši diena tikrai pasisekė :)

Pietaudami nejudame, taigi greit atvėstame. Visgi pavasaris dar ankstyvas. Bet taip nesinori iš čia išeiti. Pietaujame ant kalno, kur prieš akis nereali, žmonių nepaliesta gamta.
Mes esam labai laimingi žmonės.

Bet šaltis yra labai geras įtikinėtojas ir netrukus jau skuodžiame žemyn nuo kalno. Netrukus Hilde pasiūlo mums patiems pasirinkti kelią, kuriuo norime grįžinėti. Alternatyvos: per nestabilius akmenis arba gerokai stačiau per sniegą. Mūsų grupė pasidalina į dvi: Alvydas ir Bo nusprendžia eiti akmenimis, likusieji - čiūžu pačiūžu per sniegą. Mano "water proof" batai geriausiu atveju yra a little water resistant (liet. "nepraleidžiantys vandens" yra geriausiu atveju kiek atsparūs vandeniui), taigi sušlapt kojų baimės jau nėra - varom nuotykių :)

O tokio nuotykio nė nesitikėjau! Keturiese pasileidome stačiu snieguotu kalnu žemyn ir juoko buvo beveik tiek pat kiek sniego :)) Sniegas - tirpstantis, tai nerdavome kojomis bent jau iki kelių, o kartais ir iki pat šlaunų. Kad pajudėt iš vietos traukėm kitą koją rankomis, čiuožėm ant šiknos, kritom ant šono, nosies - žodžiu, kartais reikėjo sustoti vien tam, kad pasijuokti. Kelionė kalnu žemyn ir laiku į vaikystę :)

O Alvydui tuomet tikrai nebuvo juokinga. Eidamas žemyn per tą stačią nestabilią akmenynę jis vargo - rimta treniruotė keliams, čiurnoms ir reakcijai patikrinti. Porą kartų jis taip rimtai čiūžtelėjo, kad tik lazdų dėka vos išsilaikė ant kojų, rimtai rizikuodamas pasisukti nugarą ar koją. Vargas vargelis tais akmenimis balansuoti.

Pagaliau visi vėl susitikome! Visa laimė, kad niekam bėdų neatsitiko, visi sveiki. Visa žala - mudviejų šlapios kojos. Nemalonus reikalas. Alvydo batai bent truputį sausesni, o manieji po nusileidimo sniegu - visiškai šlapi. Per dieną saulutė darė savo darbą ir žemyn bėgantys vandens upeliai dar platesni, taigi galiu pajusti nerealų jausmą - eidama per šlapią pievą jaučiuosi lyg basa - nes ir bate koja šlepsi vandenyje :)

Grįžtame link pakrantės. Ryto draugai - elniai vis dar čia. Pastovime, kol jie praeis pro šalį, kad neišbaidytume. Gražūs gyvūnai.

Pakrantėje mūsų kantriai laukia baidarės. Pasidabinę vandens nebijančiais apdarais, sėdame į baidares. Bangos grįžtant rimtesnės, bet oras vis dar puikus.
Plaukiant namo Hilde mums pasiūlo parodyti kokios saugios mūsų baidarės plaukiant jūroje ir... kad jomis netgi galima vaikščioti! Ar galite patikėti? Žinoma, plaukdami vasarą Lietuvos upėse įvairūs herojai tikrai iškrečia nerealių triukų, bet čia kiek kitaip :)
O veiksmas pakankamai paprastas - mūsų 4 baidarės sustoja šalia, irklus permetame per gretimas baidares. Tuomet reikia nusisegti baidarės sijoną ir galima ramiai atsistoti ir vaikščioti per baidares. Vienas iš mūsų pakeleivių taip ir padarė - taigi teoriją išbandėme ir praktiškai. Hilde pasakoja, kad vyksta arktinės ekspedicijos baidarėmis, kur žmonės plaukia po 500 km neišlipdami į krantą. Nes jo nėra - jie plaukia palei ledynus. Gal kas susidomėjote? :)

Išbandžius baidarių stabilumą nuotykiai nesibaigia. Priekyje aiškiai matome vandenyje plaukiojančius kažkokius gyvūnus. Mes neatpažįstame, kas ten, o Hilde šūkteli, kad ten belugų būrelis! Belugos - apie 4 m. ilgio baltieji banginiai, gyvenantys arktiniuose vandenyse. Šeimyna iš fiordo išplaukia greičiau, nei mes, bet juos pamatyti džiugesio ir adrenalino gauname pakankamai!

Dalinamės nežinomų autorių nuotraukomis.

Krantą pasiekiame tikrai greitai, netrunkame ir susitvarkyti įrangą. Hilde pasiūlo išsimaudyti Arkties vandenyne - įsitikinti, kad neperšlampami kostiumai tikrai nešlampa. Geras jausmas! O jeigu prieš eidami į vandenį į kostiumą įsipūsite kiek oro - plūduriuosite kaip balionas :)

Arktinį iššūkį įveikėme sėkmingai! Netgi gauname Hilde pagyrimą - visą trasą įveikėme tikrai greitai! Valio :)

Visi džiaugiamės puikia diena ir be klausimų kartu patraukiame į barą aptarti įspūdžių prie vakarienės ir vietinės daryklos Špicbergen alaus :)

Summa summarum:
Visa diena - 8 val. veiklos.
5,4 km baidare,
8,5 km trasa,
800 m aukštyn.

Ir tai tikrai stačiausias mūsų įveiktas kalnas.

Šį turą užsisakėme iš Svalbard Wildlife Expeditions – labai rekomenduojame.



Naujausi įrašai

Svalbardas. Kur? Kodėl? Ir ko?

Lietuvoje vidurvasaris, tauta ruošiasi švęsti Jonines. O mudu į kuprines kemšam termo rūbus, šiltas kojines ir kepures, žiemines striukes ir laimingi ruošiamės kelionei į šiaurę :) Pačią šiauriausią, kiek paprastiems mirtingiesiems įmanoma.

Haikas iki Foxfonna ledyno

2019 birželio 20 d.
Pasipuošę sniego batais žygiuoti pradedam nuo gražios panoramos į Isjforden fjordą vienoje pusėje ir į statoką snieguotą kalną, į kurį ir lipsime.

Ledlaužis - baidarėmis prie ledyno

2019 birželio 21 d.
Antras rytas Svalbarde!
Šiandien bus fantastiška diena, nes laukia dar vienas Ledlaužiu vadinamas nuotykis! Baidarėmis plaukiosime prie ledyno!
Gerai, gerai, pakvėpuojam ir apie viską iš pradžių :)

Arktinis iššūkis

2019 birželio 22 d. Rimčiausia diena Svalbarde. Šįryt ruošiamės į Arktinį iššūkį - vieną rečiau pasirenkamų pramogų šioje saloje. Sako, kad ji - drąsiems ir stipriems. Hm... Tai Alvydui tinka, o kaip Jūratei seksis - pamatysim :)

Longyearbyen apylinkės

2019 birželio 23 d. Poilsio diena. Šiandien vaikščiosime po Longyearbyen apylinkes.

Kruizas į apleistą miestą - Piramidė

2019 birželio 24 d. Paskutinė diena saloje. Šiandienos plane - kruizas į apleistą rusų angliakasių miestą - Piramidė.

Svalbardo augaliukai

Svalbardo vasara trumpa - vos keturi mėnesiai. Viena laimė, kad saulė nenusileidžia visą parą - galima visas 24 val. intensyviai žaliuoti, žydėti ir brandinti sėklas.
O augti dideliam nėra nei maisto, nei prasmės.

Gamta keičiasi

Tuščiai burną aušintume sakydami, kad mums Svalbarde patiko. Kaip gražu gali būti ten, kur nėra nieko ir tuo pačiu, visko tiek daug! Bet... Svalbardas nėra rojus žemėje. O mes - žmonės esame atkakliausi naujų žemių užkariautojai ir atkakliausi kenkėjai.