Ši pramoga - viena populiariausių Rotorua regione. Pasirinkome Ultimate turą - 3,5 val. pasivaikščiojimą atogražų miško viršūnėmis ir 6 nusileidimus lynais (ziplainais), kurių bendras ilgis yra 1200 metrų.

Turas 10 val., o nuo pat ryto dosniai pila lietus. Ne kažką... Bet bilietus jau turime, perkelt į kitą dieną jau negalime, tai ką padarysi :)

O nerimauti visai nereikėjo - gavome specialius nešlampančius rūbus, šalmus, žinoma, saugos įrangą ir net tris gidus penkiems lipėjams. Šiandien toks internacionalas: vokietė, vietiniai naujazelandiečiai ir dienos egzotika - mudu.
Pasipuošus naujais kostiumais išėjome į lauką ir mūsų gidas sako: "We are going into the rainforest how can we be afraid of the rain!?" (Mes einame į atogražų mišką (angl. raiforest, rain - lietus, forest - miškas), na ir kaip gi mums bijoti lietaus?!).

Iki pirmos platformos einame per vietinę sengirę - miškas saugomas ir niekada nebuvo kaip nors žmonių naudojamas. Jaunasis maoris Jordan papasakojo apie vietinius augalus, paukščius lygiai tiek, kiek įdomu sužinoti ir nepamirštume, ko čia atvažiavome.
Aplink tikrai įspūdingas miškas - žalias, aukštas, tankus, augalai įvairūs, mūsų akiai neįprasti.

Parodo mums ir Naujosios Zelandijos simbolį - sidabrinį papartį. Maoriai medžiodami miške apversdavo šio paparčio lapus nukreipdami ėjimo kryptimi, jie labai gerai atsispindėdavo nuo mėnulio šviesos. Grįždami atversdavo lapus atgalios ir lyg nieko nebuvę.
Skaityti prof. Kazlausko balsu: "Taigi, vaikučiai, jeigu galvojote, kad Australija yra paparčių šalis, tai dabar žinokite, kad ne. Visgi, Naujoji Zelandija turi net 200 paparčių rūšių. Ir mamytės, žinokit, ir mamytės..."

Ziplainus šiandien išbandysim šešis, nuo 52 iki 410 metrų.

Kiek vėliau sužinojome, kodėl vietiniai kiwi paukštukai yra ant išnykimo ribos ir taip saugomi, kaip beje ir jų miškai.
Tagi keli šimtai metų istorijos keliais sakiniais. Iki maždaug XIV a. salose gyveno tik paukščiai - kivius medžiojo didžiuliai sakalai, kurie puldavo ten, kur šnarėjo aukštose žolėse bėgantys kiwiai - jie gi neskraido! O kivių gynyba - sustot ir tyliai būt. Maoriams, kurie į salas atsigabeno polinezietiškas žiurkes ir šunis, tokia taktika medžioklei buvo dėkinga, bet jie godumu nepasižymėjo, tai visiems visko užteko. Ir, kaip visada, tikros bėdos atvažiavo kartu su baltaisiais. XVIII a. gale.
Ir bėdomis šįkart vadiname žiurkes mažas ir dideles, meškėnus ir šermuonėlius. Tie bjaurybės ėda ir nuėda viską. Viską. Tai nabagams kiviams, kurie puolami mokėjo tik ramiai stovėti irgi atėjo liūdnos dienos. Kaip ir daugybės paukštukų kiaušiniams - daugelis lizdelius suka ant žemės, ne medžiuose. Prastos dienos atėjo ir daugumai lapuočių - juos nugraužė, nuėdė, kiek pajėgė.
Naujoji Zelandija turi viziją - iki 2050 m. išnaikinti visus šiuos kenkėjus ir savo miškus grąžinti paukščių dainas. Ir visur, kur keliavome, matėme daygybes spąstų šiems niekadėjams. Dvi tos pačios vietos fotografijos vos 5 m. skirtumu įtikinamiau nei bet kas parodė, kokią žalą ekosistemai gali padaryti neprašyti svetimi atvykėliai.

Linkime dideliausios sėkmės zelandiečiams susibalansuoti savo ekosistemą.
O mes dabar grįžkime prie pramogų.

Vienas įdomiausių skrydžių - dviese. Spėkite, kuris laimėjo? :)

Ir pabaigai - nusileidimas trosu žemyn. Ne laipteliais, ne tilteliu, ne mažiuku ziplainu, o vertikaliai žemyn. Fainai :)

Ačiū šauniai komandai, labai gerai praleidom laiką ir gavome vertingų žinių :)

Rekomenduojam!
canopytours.co.nz