Dar viena puiki diena :)

Gražuolis Egmont arba Taranaki kalnas snieguota viršūne džiugino jau iš tolo.

Pirminis tikslas buvo eiti Poaukai crossing (perėja) haiką, bet ten dar 2018 m. pavasarį nučiuožė didelė nuošliauža, kuri ir iki šiol nestabili - takas uždarytas.
Taigi radome alternatyvą - susikomplektavome naują haiką. Atstumu ir aukščiu panašiai, na keleto norėtų vaizdų nepamatysim, bet bus fainai!

Pradedam ir iškart aukštyn laipteliais. Bet taip lengvai einasi, kad nė nepajuntam, kaip Endomondo Verutė praneša: vienas kilometras per 15 min. Kaip tokiam lipimui - super! Paskui matėme, kad tai buvo pats greičiausias tos dienos kilometras. Matyt, azartas varė į kalną. Toliau jau nuėmėm gazą :)

Visas ėjimas aukštyn gavosi trim etapais, su tiesesnėm atkarpom tarpuose. Gražu, užlipom virš debesų.

Kalno aukštis 2518 m., bet šįkart apie viršūnę nė nesvajojam. Daugmaž nuo 1700 -1800 m. viskas tankiame debesyje, labai stiprus vėjas. Pačioje viršūnėje -15°C. Tai nė kiek ten nenorime :)

Iki Tahurangi kalnų namelio atėjome pakankamai greit ir eiti atgal dar visai nesinorėjo. O prieš akis - akmenynė ir pirmasis sniegas, t.y. pirmasis kurį priėjome. Ir virš jo prasideda 35 laipsnių įkalnė, kurią lipusieji nuoširdžiai keikia.

Pasiekus sniegą mano nuotykių troškimas atvėsta, kaip daugiabučio radiatoriai paryčiais. Bet tikrai ne mano vyrui!
- Nelipsi, rimtai? Nu gerai, aš tai varau!
- Gerai, tai kuprinę palik.
- Ok, tai tu eik žemyn ir manęs prie namuko palauk.
- Aha. Gal tu striukę?...

Ką tu! Gaudyk vėją laukuose arba Alvydą ant kalno. Jau skuodžia. Gal žodis "skuodžia" čia ne pats tiksliausias, greičiau per sniegą klampoja, bet esmė aiški.

Sėdžiu ant akmenų ir stebiu, kol dingsta iš akių. Laukiu. Lyg tyčia kyla vėjas ir ant tos vietos, kur jis išėjo sparčiai neša debesį.

Nufilmavau jums dangų vieną minutę. Lengvai hipnotizuoja :)
Čia tikras įrodymas, kad kalnuose oras gali labai greitai stipriai pasikeisti.

Laukiu savo kalnų oželio, kol pagaliau! Matau žemyn judantį juoduliuką.

Žemyn tikrai skuodžia. Alvydukai, nelėk! Pora čiūžtelėjimų per sniegą ir jau matau, kaip žiebia ant šiknos! Kyla greit ir jau apsispakajinęs eina ramiau. Garantuotai manęs nematė.
- Aš maniau, kad tu nuėjai prie namuko. Tikrai nebūčiau taip varęs, jeigu žinočiau, kad tu matai...
Tiesa.. :)

Šios dienos aukščiausias taškas - 1697 m.

Atgal? Aha.
Žemyn veda ale cementuotas kelias, kuris labiausiai primena greitojo nusileidimo trasą tik be slidžių. Eina sau, kaip stačiai!

Dėkingi savo keliams už patvarumą pasukam į kitą atkarpą. Pro krūmynus, laipteliais, bet visvien pakankamai stačiai.

Vėliau prieiname paskutinę kelio žemyn dalį - per mišką. Ir čia laipteliais, laipteliais... Iš pradžių įdomu ir smalsu, ir medžiai didžiuliai aikčioti verčia. Bet į antros valandos galą jau jaučiamės kaip pavargę Jonukas su Grytute ir jau mielai ir raganą sutiktume, kad tik greičiau pareiti.

Summa summarum
6 val.
901 m. aukštyn
14 km. trasa

Pouakai tarns (kūdros) arba papūsk tu man į debesį

Manau neapgausiu sakydama, kad žinomiausias Taranaki kalno vaizdas yra nuo Pouakai kūdros. Norėjom, žinote, ir mes pamatyti.

Mangorei track haikas neilgas - 4,5 val., oras nepuikus, bet neblogas, einam!
Ėjimas ne pats fainiausias - iš po baisios liūties naktį takas labai šlapias, bet palipus aukščiau - pagerėja.

Kol lipam miške, viskas ok. Komfortiški 12°C. Virš medžių linijos jau košia vėjas ir gerokai šalčiau. Traukiam iš kuprinės ir rengiamės visą amuniciją. Takelis kai kur = upelis, šalta.

Na ir ką, pamažu užlipam į kalną debesyje. Aplinkui nematyt beveik nieko ir, aišku, gražiojo vaizdo. Na ką, būna ir taip, kad nepasiseka.