Valparaiso ir kas vyksta Čilėje

Su pažadu širdyje amžinai prisiminti mojuojam Patagonijai ir lipame į lėktuvą. Skrendame į Santjagą - Čilės sostinę, kairiajame pietų Amerikos žemyno krante. Beveik tiesi linija per žemyną nuo mūsų starto prie Atlanto vandenyno - Buenos Aires.

Tačiau nusprendėme į Santjagą neužsukti.


Čilė išgyvena neramius laikus

Žiūrėdama į esminius ekonominius rodiklius maniau, kad viskas čia visai neblogai (pvz.: 2018 m. BVP gyventojui didesnis nei Lenkijoje, Kroatijoje ar Argentinoje ARBA pagal ekonominės nepriklausomybės lygį ji 18-ta pasaulyje, aukščiau nei Lietuva, Vokietija ar Norvegija!). Ir supratau kaip klydau, nes statistiniai vidurkiai neparodo tikrosios padėties. Čia kaip su vidutine 36,6° temperatūra ligoninėje: vienas karščiuoja, kitas jau atšalęs, bet vidurkis puikus.

Pasirodo, Čilėje labai didelė atskirtis tarp turtingųjų ir nepasiturinčių. Vidurinės klasės čia tiek, kiek dažnas Lietuvos politikas turi sąžinės. O Čilėje matyt jos dar mažiau tėra...

Spalio viduryje pranešus apie Santjago metro kainų kilimą 30 pesų (5 cnt.), sukilo ir į gatves išėjo studentai. Daugeliui gyventojų metro per mėnesį atima daugiau nei 15 proc. jų mėnesio pajamų. Pragyvenimo lygis šalyje žemas, medicinos paslaugos, mokslas, net vandens tiekimas - dauguma paslaugų privatizuotos ir kainuoja labai brangiai. Valstybės suteikiamų paslaugų kokybė labai prasta. Maisto kainos taip pat didelės ir vis auga. Jeigu vėl tikėti statistika, vidutinis atlygis - 413 eur per mėnesį. Todėl nenuostabu, kad kantrybė trūko ne tik jaunimui ir spalio 25 d. Santjago gatvėse protestavo jau visas milijonas žmonių. Ne dėl 30 pesų žmonės pašėlo, o dėl 30 metų ekonominės nelygybės, kai turčiai turtėja, o nepasiturintieji vis labiau vargsta. Liaudis reikalauja socialinio teisingumo, prezidento atsistatydinimo ir valdančiųjų interesus atstovaujančios konstitucijos keitimo.

Visas protestų fotografijas paėmėme iš tarptautinės žiniasklaidos ir vietinių blogerių.

Mano galva, Čilės prezidentas Pinjera vertas būti vadinamas diktatoriumi. Nuo pat spalio nesibaigiančioms demontracijoms vaikyti jis pasitelkė kariuomenę ir blogiausius diktatorių vadovėlio metodus: ašarines dujas, gumines kulkas, į gatves išvažiavo tankai, areštuota ir sumušta daugybė žmonių, o žiniasklaidai uždėtas toks apynasris, kad vietinėje medijoje nerasite žinių apie protestus ir 30 jų metu žuvusių ar beveik 400 sužalotų žmonių.

Nuotrauka iš Puerto Natales. Užrašas sako: Pinjera mus žudo.

Čiliečiams tai skaudžiai pažįstama - apie 1980 m. tautos valią karine jėga laužė kitas diktatorius - Augustas Pinočetas.

Dabar despotas Pinjera šaliai pažadėjo keisti konstituciją, kitų reformų, bet mažai kas juo tiki. Gal dėl to, kad jis - vienas turtingiausių žmonių Čilėje, užgyvenęs 2,8 milijardo USD...

Užrašas iš Kalamos. Neversiu. Negražiai sako apie Pinjerą, bet pelnytai. Ir čia vienas švelnesnių matytų užrašų.

Būtent dėl šių aplinkybių nenorėjome važiuoti į Santjagą. Mūsų misija - bent mus skaitantiems papasakoti kas šioje šalyje vyksta ir paskatinti sekti šias žinias, kad Pinjeros represijos neliktų nežinomos pasaulyje.

Nusprendėme kelias dienas pabūti gretimame Valparaiso miestelyje, kuris pasak turistinių aprašymų - ramus rojus ant Ramiojo vandenyno kranto.


Ar tiesą sako Valparaiso turistų vilionės?


Miestukas ant jūros kranto

TAIP/NE.
Aha, bet dėl normalaus paplūdimio geriau pavažiuoti bent 20 km. nuo miesto.

Fotografija iš mūsų viešbučio terasos.


Mažesnis nei Santjagas ir oras čia vėsesnis

TAIP.
Nusileidus Santiage kepino apie 30° šilumos, Valparaise vieną dieną daugiausia buvo apie 25°, kitas vėsiau - puikiai. Ir čia suskaičiuoja tik 300 tūkst. gyventojų, kai Santiage beveik 7 milijonus.

Vėlgi vakaro vaizdas pro mūsų langus.


Miestukas apgyvendinęs 42 kalvas

TAIP.
Palypėti čia teks! Kai kur įrengti funikulieriai (dar 19 a. pabaigoje!), kas labai smagu grįžtant iš turgaus ar parduotuvės su pirkiniais. Kartais net stebėjomės, kaip jie tokiom stačiom gatvėm vaikšto arba parkuoja!


Gatvės piešėjų rojus arba galerija po atviru dangum

TAIP.
Ko jau ko, bet įvairiausių kūrybinių išraiškų čia apstu. Ir gražu. Yra tikrai labai šaunių idėjų ir labai gražiai išpildytų darbų.


Gražus miestukas

TAIP/NE.
Gražumas - gatvės piešiniuose, bet bardakas irgi įspūdingas! Kiek šiukšlių visur pilna; pastatai, paminklai nuterlioti, aplūžę, gatvės, šaligatviai, tvoros palūžę ir pan.


19 a. pabaigoje Valparaiso - vienas didžiausių uostų ir labai turtingas miestas

TAIP, BUVO.
Tikime, nes buvusi šlovė ir turtai matyti senų pastatų architektūroje, gatves puošia didingos skulptūros ar monumentai. Deja, atidarius Panamos kanalą uostas prarado savo statusą ir miesto ekonomika nuvažiavo žemyn. O šių dienų architektūra sako, kad tik bankai, vyriausybiniai pastatai ir stambūs prekybininkai gyvena gerai.

Vidurinėje fotografijoje - vienintelis matytas dažais ir grafičiais nenuterliotas paminklas. Geriau pažiūrėję matysite kodėl - prie jo dieną naktį budi policininkas.


Miestukas ramus ir saugus

NE.
Gal įprastai ir ramus, tačiau ar saugus? Be reikalo žmonės ant langų, durų, bet kokių iėjimų neįrenginėja grotų, kartais ir smailiais dantukais paturbintų. Automobilių vairų užraktai irgi tikriausiai ne dėl grožio.
Jeigu atkreipsite dėmesį, visose šio miesto nuotraukose ant langų ar vartų matysite grotas.

O dabar čia irgi vyksta protestai ir demonstracijos. Kartą eidami pro vieną aikštę gavome paragauti ašarinių dujų. Nebuvo jokio žmonių susibūrimo ar triukšmo, tiesiog pajutome kaip dujos ėmė graužti gerklę ir akis. Skuodėme tolyn kuo greičiau, tačiau porciją gavome. Nors plovėme vandeniu, gerą pusvalandį skaudėjo akis ir visą veidą.
Sekančią dieną pusę dienos girdėjome kaukiant greitosios, ugniagesių sirenas. Poškėjo petardos, kilo dūmai, kol ir mes - netgi bute ant kalno! - balkone vėl pajutome ašarines dujas. Užsidarėme visas balkonų duris ir tądien jau niekur nekėlėme kojos.
Kita vertus, netgi jeigu ir nevyktų jokios demonstracijos, šiame mieste aš nesijausčiau labai saugiai.


Aplankykite gyvybės pilnus miesto turgus

TAIP/NE.
Aplankėme. Vaisiais ir daržovėmis prekiaujančių - visas kvartalas. Mums nepažįstamų dalykų nematėme, asortimentas beveik nesiskiria nuo mūsuose siūlomo.

O žuvies - vos keliose vietose ir vos dvi rūšys. Ieškojome tuno ar kitų jūros gėrybių, bet... baisus, baisus nusivylimas... :(

Taigi išvados.
Valparaiso praėjome pakankamai, kad įsitikintume, kad miestukas gyvena spalvingai, bet.. netvarkingai. Galima dailiausiai išpiešti sienas, bet jeigu šalia nesusirinksime savo šlamšto, gražu nebus. Tai tokia paprasta mūsų išvada. Gali būti, kad valdžioje blogi žmonės, bet aplink savo kiemą apsitvarkyti tai netrukdo.
Galiausiai, kam patiktų Valparaiso? Gatvės meno gerbėjams ir piešėjams. Visgi artimiausiu metu ir jiems rekomenduotume šį miestą aplenkti.



Naujausi įrašai

Svalbardas. Kur? Kodėl? Ir ko?

Lietuvoje vidurvasaris, tauta ruošiasi švęsti Jonines. O mudu į kuprines kemšam termo rūbus, šiltas kojines ir kepures, žiemines striukes ir laimingi ruošiamės kelionei į šiaurę :) Pačią šiauriausią, kiek paprastiems mirtingiesiems įmanoma.

Haikas iki Foxfonna ledyno

2019 birželio 20 d.
Pasipuošę sniego batais žygiuoti pradedam nuo gražios panoramos į Isjforden fjordą vienoje pusėje ir į statoką snieguotą kalną, į kurį ir lipsime.

Ledlaužis - baidarėmis prie ledyno

2019 birželio 21 d.
Antras rytas Svalbarde!
Šiandien bus fantastiška diena, nes laukia dar vienas Ledlaužiu vadinamas nuotykis! Baidarėmis plaukiosime prie ledyno!
Gerai, gerai, pakvėpuojam ir apie viską iš pradžių :)

Arktinis iššūkis

2019 birželio 22 d. Rimčiausia diena Svalbarde. Šįryt ruošiamės į Arktinį iššūkį - vieną rečiau pasirenkamų pramogų šioje saloje. Sako, kad ji - drąsiems ir stipriems. Hm... Tai Alvydui tinka, o kaip Jūratei seksis - pamatysim :)

Longyearbyen apylinkės

2019 birželio 23 d. Poilsio diena. Šiandien vaikščiosime po Longyearbyen apylinkes.

Kruizas į apleistą miestą - Piramidė

2019 birželio 24 d. Paskutinė diena saloje. Šiandienos plane - kruizas į apleistą rusų angliakasių miestą - Piramidė.

Svalbardo augaliukai

Svalbardo vasara trumpa - vos keturi mėnesiai. Viena laimė, kad saulė nenusileidžia visą parą - galima visas 24 val. intensyviai žaliuoti, žydėti ir brandinti sėklas.
O augti dideliam nėra nei maisto, nei prasmės.

Gamta keičiasi

Tuščiai burną aušintume sakydami, kad mums Svalbarde patiko. Kaip gražu gali būti ten, kur nėra nieko ir tuo pačiu, visko tiek daug! Bet... Svalbardas nėra rojus žemėje. O mes - žmonės esame atkakliausi naujų žemių užkariautojai ir atkakliausi kenkėjai.