Galapagų salos. 2 dalis

Tęsiame pažintį su gražiosiomis salomis ir pramogaujam toliau. Žuvys, paukščiai, ruoniai, iguanos, ugnikalnių krateriai - visokios gėrybės. Ir visą laiką +35° C!!!


Snorkelinam

Žuvų ir kitų vandens gyvių čia gausybė ir galybė, šalia ir ruoniai, vėžliai, rykliai, rajos - negalime praleisti progos jų pamatyti.
Ir TAIP, taip, matėme šalia plaukiančius didelius ryklius!
Tiesa, šie - Galapagų rykliai, vieni mažesnių - suaugęs patinas apie 2 m. ilgio. O čia jie - sotūs ir laimingi, todėl žmonės jų nė kiek nedomina.

Laimingas Alvydas netgi vijosi praplaukiančią porą :)

Snorkelinti dažnai galima važiuojant į beveik kiekvieną turą - ar paukščių stebėti ar po kokią salą pavaikščioti, dažniausiai bent pusvalandžiui bus numatytas sustojimas paplaukioti.

Mudu kartą plaukiojome abu - prie Pinzon salos, antrą kartą Jūratė snorkelino prie Mosquera, o Alvydas žvejojo.

Beje, tai buvo vienintelė diena per pusę metų kelionės, kurią leidome atskirai. Buvo truputį keista :)

O Jūratė neplaukė į žvejybą kartu, nes šios undinės jūros liga neaplenkia. O į Ramųjį vandenyną, berods, jau yra vėmus...

Mūsų telefono dėklas po vandeniu veikė nepuikiai, todėl Jums rodome keletą savų ir santacruzgalapagoscruise.com bei snorkeling-report.com fotografijų.

Matėme ir jūrinių vėžlių. Jie užauga tokie pat dideli, kaip sausumoje. Tik vandenyje jie daug greitesni ir gracingesni :)

Sekančios žuvys - pačios įdomiausios. Pirmoji - Trumpetfish (Žuvis trombonas) ir antroji - Lionfish (Liūtžuvė).

Moskera sala visai mažulytė - vos 600 kv. m. ploto. Kaip geras naujalietuvio namas :)

Bet čia gyvena didelė ruonių šeima. O jaunikliai smalsūs ir nori žaisti. Man pasisekė su jais pažaisti pakrantės bangose. Žodžiu, diena jūrų muziejaus viduje :)

O vandenyje su jais nerealiai smagu! Kaip Alvydas rašė Autralijoje - jie labai smalsūs ir nori bendrauti, plaukioja aplink. Aš nesupratau, kas atsitiko - atrodė užkliuvau kažkur su ląstu. Grupės gidas paaiškino, kad vienas jūrų liūtas krimstelėjo mano ląstą - jie taip žaidžia tarpusavyje. Taigi buvau priimta į žaidimą :)

Mūsų snorkelinimo dienos nuotykiai dar nesibaigė. Visą pusmetį keliavome be ligų ar didesnių sveikatos rūpesčių. O tądien teko užsukti į Puerto Ayora Skubios pagalbos skyrių.
Alvydas paslydo šokdamas iš laivo ir pats nesuprato kur ir kaip, bet susižalojo dešinės rankos nykštį. Pirštas ištino, sunkiai bejudėjo. Laive plaukusi pakeleivė medikė atidžiai apvyniojo ranką rankšluosčiu ir uždraudė judinti.
Taigi - rezultatas nuotraukoje :)


Ugnikalniai

Viso Galapagų salos - vulkaninės kilmės. Santa Fe sala - seniausia, ji susidarė prieš 2,7 mln metų, o kai kurios jaunos - vos 0,7 mln metų. Dviejose salose ir šiuo metu alsuoja aktyvūs ugnikalniai.

Mes plaukėme į jaunutę Isabela salą (0,7 mln metų), norėjome pamatyti vieno didžiausių pasaulyje ugnikalnių kraterį. Sierra Negra (Juoda žemė) kraterio skersmuo - net 10 km!

Po NZ Baltosios salos tragiško išsiveržimo pažadėjome sau būti protingi, lankant vulkanines salas. Ką svarbu paminėti - ugnikalniai skirstomi įvairiais pjūviais: pagal aktyvumą, išsiveržimo pobūdį, išmestos medžiagos kiekį ir pan. Mes lankysime vulkaninę salą, kuri yra kitokio tipo, nei NZ Baltojoje saloje. Skirtumas toks, kad čia išsiveržimo metu teka lava, nėra dujų sprogimo, kuris išmeta vandens garus, pelenus ir akmenis, kaip daug silicio turinčiuose ugnikalniuose. Neturime galvoje, kad šie ugnikalniai - juokai, bet pavojaus lygis lankytis prie jų yra gerokai mažesnis.

Isabeloje ugnikalnių net 6, bet tik 2 dar aktyvūs.

Santa Cruz saloje uoste stovėjome 6.40 val. Plaukimo tarp salų - 2 val. Atplaukėme 9.40, nes žmonių daug, prieplauka maža, sistemėlė primityvi, o vietiniai Niekur Neskuba.

Prieš užmigdama dar baisiai romantišką laivą pakrantėje užmačiau :)

O mes skubėjome. Laiko turėjome iki 15 val., kada turime išplaukti atgal, vėlesnių keltų nėra. Kadangi mūsų plane nebuvo vietos nakvynei Isabeloje, turėjome taip susisukti. Dar teko mokėti už privatų gidą saloje - Nacionaliniame parke be gido negalima.

Šįkart Alvydas subtilesnis, o aš tiesiai šviesiai - gidas ten visai nereikalingas, tai - būdas vietiniams darbo vietas sukurti. Kas iš esmės nėra blogai ir aš ne prieš tai. Bet, kai už beveik niekinę paslaugą moki 100 USD už žmogų, tikiesi, kad bent viskas bus sklandžiai suorganizuota. Deja.

Eiti pradėjome tik 11 val. Vėliau ėmė lyti ir viskas paskendo debesyje, tai pamatėme nedaug.

Kai uoste rimtai paklausiau - ko mes, po galais, čia laukiame?! Agentūroje suskubo - iki starto tokiu transportu važiavome dviese, nes kažko vietiniai nesuderino.

Aš pykau. Nes gerą pusvalandį laiko sugaišome laukdami. Atvykę anksčiau būtume spėję toliau nueiti iki prasidedant lietui. :(

Alvydas rodo į tolumoje kylančius dūmus. Būkite ramūs, viskas gerai. Ten garuoja siera. Ir veikia jos kasykla.

Prieš išplaukdami namo prieplaukoje apžiūrėjome atsipalaidavusius vietinius - miega sau ramūs, baisiai prisikakoję aplink :)

Kaip ir ramuolės iguanos - prie žmonių jos įpratę, nebent kokie durniai visai į akis su savo telefonais lenda. Laimei, grėsminga jų išvaizda daugumą durnių atbaido, nors žmonėms jos nė kiek nepavojingos.


Las Grietas, Santa Cruz sala

Iš pagrindinio miestuko - Puerto Ayora vandens taksi paplukdys iki Vokiečių pliažo (German beach), o nuo ten reiks apie 15 min paeiti pro lavos laukus.

O tada prieisite nediduką tarpeklį, kur bus labai daug žmonių. Nes niekas iš ten nenori eiti! Nes ten vėsu ir gera! Ir vanduo Alvydui gaivus, man - šaltas :)

Čia maišosi vandenyno ir gėlas vanduo. Sako ryte, kol jis nesudrumstas, netgi galima aiškiai matyti sluoksnius.

Deja, 18 val. ir šią maudyklą uždaro. Matyt, kad tamsoje kas nesusižalotų.

Alvydas sakė, kad čia geriausia vieta visoje saloje :)


Los Gemelos, Santa Cruz sala

Nors šias dideles duobes visi vadina krateriais, techniškai, tai ne krateriai, o įgriuvusios magmos ertmės, kuriuose magma kaupiasi prieš išsiverždama į paviršių. Taigi paprastai - smegduobės.

Gaila, nepavyko rasti informacijos apie šių įgriuvų dydį. Gal iš nuotraukų išeis mastelį suprasti.

Sekančioje nuotraukoje prie tvorelės raskite mano iškeltas rankas - duobė aiškiai ne maža.


Šiaurinė Seymour sala (North Seymour)

Ši sala - paukščių mylėtojų rojus.

Sala nendidukė, vien lavos akmenys ir skurdūs augalai. Nors gidas sakė, kad dabar jau žalia, nes paskutines porą dienų palijo.

Galapagų išskirtiniai paukščiai - padūkėliai lietuviškai vadinasi. Ypatingiausi - mėlynakojai ir jų faini giminaičiai raudonkojai.

Kitos žvaigždės - Puošnioji fregata. Nors jų patelės nė kiek ne puošnios, kaip dažniausiai gamtoje :) O patinėliai poravimosi metu pasipuošia - išpučia raudonus burbulus ant krūtinės ir taip vilioja pateles. Kai susiporuoja, kartu prižiūri jauniklius ir raudonas burbulas beveik nepastebimas. Kaip kartais pas žmones :)

Bet ne vien paukščiai saloje gyvena, yra ir kitų fainų gyvių.

5 puikios dienos. Nuostabi vieta.

Gracias, Galapagos!
Gyvuokite ir klestėkite!



Naujausi įrašai

Svalbardas. Kur? Kodėl? Ir ko?

Lietuvoje vidurvasaris, tauta ruošiasi švęsti Jonines. O mudu į kuprines kemšam termo rūbus, šiltas kojines ir kepures, žiemines striukes ir laimingi ruošiamės kelionei į šiaurę :) Pačią šiauriausią, kiek paprastiems mirtingiesiems įmanoma.

Haikas iki Foxfonna ledyno

2019 birželio 20 d.
Pasipuošę sniego batais žygiuoti pradedam nuo gražios panoramos į Isjforden fjordą vienoje pusėje ir į statoką snieguotą kalną, į kurį ir lipsime.

Ledlaužis - baidarėmis prie ledyno

2019 birželio 21 d.
Antras rytas Svalbarde!
Šiandien bus fantastiška diena, nes laukia dar vienas Ledlaužiu vadinamas nuotykis! Baidarėmis plaukiosime prie ledyno!
Gerai, gerai, pakvėpuojam ir apie viską iš pradžių :)

Arktinis iššūkis

2019 birželio 22 d. Rimčiausia diena Svalbarde. Šįryt ruošiamės į Arktinį iššūkį - vieną rečiau pasirenkamų pramogų šioje saloje. Sako, kad ji - drąsiems ir stipriems. Hm... Tai Alvydui tinka, o kaip Jūratei seksis - pamatysim :)

Longyearbyen apylinkės

2019 birželio 23 d. Poilsio diena. Šiandien vaikščiosime po Longyearbyen apylinkes.

Kruizas į apleistą miestą - Piramidė

2019 birželio 24 d. Paskutinė diena saloje. Šiandienos plane - kruizas į apleistą rusų angliakasių miestą - Piramidė.

Svalbardo augaliukai

Svalbardo vasara trumpa - vos keturi mėnesiai. Viena laimė, kad saulė nenusileidžia visą parą - galima visas 24 val. intensyviai žaliuoti, žydėti ir brandinti sėklas.
O augti dideliam nėra nei maisto, nei prasmės.

Gamta keičiasi

Tuščiai burną aušintume sakydami, kad mums Svalbarde patiko. Kaip gražu gali būti ten, kur nėra nieko ir tuo pačiu, visko tiek daug! Bet... Svalbardas nėra rojus žemėje. O mes - žmonės esame atkakliausi naujų žemių užkariautojai ir atkakliausi kenkėjai.