Haiko diena! Pagaliau eisim! Nuo pat ryto typčiojam kaip ilgai nevedžiotas šuniukas prie durų.
Tupiza žavi tuo, kad keletą šaunių vietų galima pamatyti nuėjus pėsčiomis. Norintiems organizuoja turus džipais, arkliais ar dviračiais, bet mudu pasiilgę eiti!
Išėję sutarėme, kad šiandien bus dar viena puiki diena ir pasileidome laukais :)
Manėme pirmus 2 km pavažiuosime su Torito, bet du vairuotojai nežinojo kur, trečiam matai toli... Tai eikite, tiksliau, važiuokite, kakot! Patys nueisime!
Pražygiuojam nematytą miestuko pusę, kol prieiname nenaudojamus bėgius.
Bent pirmą dieną taip manėme, kad nenaudojamus. O antrą dieną sutikome ir jais važiuojantį aparatą.
Bėgiais tolyn iki žirgyno. Tada prie tiltelio į dešinę ir toliau visą laiką laikytis dešinės. 9 km į vieną galą. Va toks ir mūsų žemėlapis :) Taip viešbučio šeimininkė papasakojo.
Laimei, lietaus čia nebuvo jau kelias dienas, o į šias vietas norinčius veža džipais. Tai jeigu jau ir dvejotume kur eiti, pagal vėžes aiškiai kryptį suprasime.
Atėjom!
Kaip fainai, kaip gera ir kokia graži diena!
KAKTUSAI
Aikčiojame žiūrėdami į kalnus, kur eisime, ir dar pamatome didžiuosius kaktusus!!!
Laimės keturiems užtektų :)
Man atrodo šioje kaktusų šeimoje vienas nelegalas slepiasi :)
Augalai dideli, įspūdingi, dažnai suaugę šeimomis, kartais dailiai įsitaisę kitų spygliuotų krūmų glėbyje.
Jau sakom sau, kad gana kaktusų, einam toliau. Bet už poros žingsnių vėl koks nors įspūdingas išlenda ir nesusilaikom! Vėl einam artyn ir kraipydami galvas apžiūrinėjam :)
Gaila, kad didieji jau nužydėję, kaip ir dauguma mažųjų, bet šiame spyglių lauke visgi keletą gražiuolių žiedų sutikome.
Fotografuoti - pabūti pasilenkus sunku, atistojus sukasi galva ir mažai oro. Ech, lygumų snieguolės :)
Pagaliau - toliau. Ir visai netrukus - pirmas įdomumas!
Bevardė uola arba Beveik tarpas
Žinome, kad šiandien pamatysime vieną panašią uolą, bet ji su aiškiu tarpu. Taigi dar ne ši. Ir matyt vietiniams ji nepasirodė dėmesio verta, nes pavadinimo negavo.
Bet mums gražu.
Ir tik laiko klausimas, kada šias uolas vanduo ir vėjas padalins į dvi. Gal tada gaus ir pavadinimą?
Puerta del Diablo - Velnio vartai
Na štai ir pirmas žymusis objektas! Kažin kodėl velniui, o ne dievui dedikuota? :/
Varom arčiau?
Dideli šie vartai. Praeinam. Žemė nedreba, pragaras neatsivėrė, tai traukiam toliau.
Valle de los Machos - Vyrų slėnis
Patys sugalvokite, kodėl jis taip vadinasi.
Lieka paskutinis 1,5 km ir pasieksime šios dienos paskutinį objektą. Nors karšta ir eiti per smulkius akmenukus sunkoka, dar nesinori ateiti. Nes tada jau reiks sukti namo. Taigi neskubam ir kvailiojam :)
Sutinkam kitų keliautojų, kurie šiandien pasirinko žirgų transportą.
Pamenate, Salomėja Neris rašė apie akmenėlį, kuris turi šaltą širdį. Radome tą akmenėlį!
Prisiekiam, skrodimą ne mes atlikome!
Valle del Incas - Inkų slėnis
Inkų palikimas ir vardas gerbiamas visame žemyne. Sako į šį slėnį taip pat kažkada žmonės užsukdavo, gal inkai, gal ir ne. Bet daugybė objektų pavadinta jų garbei.
Kanjono gilumoje teka vandenėlis, drėgnuoju metų laiku trumpam pavirstantis galinga upe.
Kanjono pavėsyje atvėstam, suvalgom pietus ir išgeriam kokos lapų arbatos. Sukam atgalios.
Pareidami surenkam Jums įvairiaspalvių akmenų, kurie nudažo aplinkinius kalnus, rinkinį.
Jau netoli pagrindinio kelio sutinkame porą vietinių gyventojų. Kaip įpratę, pasisveikiname. Atgalios gauname nustebusias, nuoširdžias, plačias šypsenas. Smagu. Ir kaip paprasta.
Summa summarum:
3 val.,
130 m aukštyn,
12 km trasa.
Patiko? Nepatiko? Mums įdomu, ką jūs galvojate ;)