Per dieną nukeliaujame 1455 km mašinomis ir lėktuvu: iš Valparaiso į Santjagą, tada į Kalamą ir galiausiai mūsų kelias nuvingiuoja į San Pedro de Atacama miestuką. Iš ten pabandysime per 5 dienas apžiūrėti sausiausią Žemės dykumą.
Žiūrėti čia yra ko: druskos dykumų ir gražuolių druskingų lagūnų, dvi kalnų grandinės, įvairiaspalviai slėniai ir žadą atimančios panoramos. Kuklūs mūsų lūkesčiai, ar ne? :)
Ir dar vienas nerealiai geras, svarbus ir įspūdingas dalykas. Bet čia bus siurprizas :)
Nusprendėme Atakamoje važinėti patys, Kalamoje išsinuomojome mašiną. Žinoma, turų pasiūla didžiulė, visur gali nuvežti, bet dar per gerai atsimename autobusus ir norime laisvės planuoti savaip. O planus čia gali tekti keisti - pirmą kartą nemažai laiko teks praleisti aukštose vietose - nuo 3000 iki 4200 m. aukštyje. Nežinome kaip į tai reaguos mūsų - lygumų gyventojų - kūnai.
Visus lankytinus objektus sudėliojome taip, kad aukščiausi būtų į viešnagės galą ir turėtume laiko aklimatizuotis. O priprasti čia yra prie ko! Dauguma dėmesio skiriama aukščiui, bet ir vietinis klimatas - sausas karštis (25-30° C, oro drėgmė vos 19%!) irgi nė velnio nedžiugina!..
Apie Atakamą
Atakama - aukščiausia ir sausiausia dykuma Žemėje (nepoliarinė dykuma t.y. išskyrus Antarktidą).
Kodėl ji sausiausia?
Vyraujatys pietryčių vėjai drėgmės pilnus debesis atpučia iki Andų kalnų, kurie patikimai saugo Atakamą. Į vienus aukščiausių Žemėje kalnų atsimušęs oras kyla aukštyn ir atvėsta, taigi visas lietus lieka dešinėje Andų pusėje. Dėl šios priežasties kalnuose nėra ledynų ir tik pačiose aukščiausiose viršukalnėse visus metus yra sniego.
Iš kairės Atakamą juosia kita, žemesnė Cordillera de la Costa kalnų grandinė, kurios darbas netgi lengvesnis, nes Humbolto srovė gerokai atvėsina nuo vandenyno ateinančias oro mases.
Galiausiai, aukšto atmosferos slėgio veikiamas oras leidžiasi ir karštyje drėgmė virsta garais, o ne lietumi.
Atakamoje yra teritorijų, kur kiek žino žmonės, dar nėra iškritę nei lašo lietaus.
Dykumos plotas - 128 tūkst. kv. km. (kaip 2 Lietuvos arba kaip Lietuva + Latvija).
Per metus čia iškrenta iki 15 mm kritulių, Lietuvoje - net 45 kartus daugiau!
Dykumos aukštis - nuo 2300 m. iki tiesiogine to žodžio prasme kvapą atimančių 6900 m. aukščio Ojos del Salar ugnikalnio.
Atakama turtinga naudingomis iškasenomis. Kasami metalai: varis auksas, sidabras ir geležis bei mineralai: dabar ypač vertingas litis, boras, sodos nitratas ir kalio druskos.
Dalis dykumos teritorijos tenka Argentinai, Peru ir Bolivijai. Žinoma, dėl šių teritorijų praeityje teko šiek tiek "padiskutuoti" su kaimynais...
Ties Atakamos dykuma ilga ir plona Čilės teritorija yra plačiausia.
Fotografijos
Nežinau ar Atakama yra fotografo rojus ar pragaras :) Kaip Jūs matysite ar kaip nufotografuosite vieną ar kitą objektą priklausys nuo metų laiko, paros meto (!!!), saulės intensyvumo, debesuotumo ir, turbūt, Jūsų įgūdžių ir įrangos. Spalvų, tiksliau atspalvių, spektras gausis platus ir todėl visiškai normalu, jeigu Jūs Atakamą matėte ar matysite kiek kitaip nei mes.
Valle de Muerte (Mirusiųjų arba Marso slėnis)
Šis slėnis 2408 m. aukštyje, vos 10 min. mašina nuo San Pedro. Įėjimas ~ 4 eur žmogui.
Kairėje - kopa, nuo kurios galite nusileisti su snieglente ar tiesiog ant šiknos. Tik pastaruoju atveju verčiau pasitikrinkite ar pakankamai rimtas kelnes apsirengėte, nes smėlis - svilinančiai karštas.
Šis slėnis ne pats populiariausias, todėl žmonių sutiksite nedaug - smagu. Kai kurie čia iš San Pedro atvažiuoja dviračiais, nes netoli. Bet sunkoka, nes saulė kepina, oras sausas ir kelias baisiai dulka. Bet atvažiavus galima ir nuo statesnių įkalnių greitai žemyn pasileisti :)
Man bene labiausiai patiko slėnio dalis, pro kurią eina 23 greitkelis - juo atvažiuojate į San Pedro. Ten raudono smėlio bokštus galite atvažiuodami pamatyti ir nemokamai.
Valle de la Luna (Mėnulio slėnis)
Šis slėnis 2264 m. aukštyje, 15 min. mašina nuo San Pedro. Įėjimas ~ 4,5 eur žmogui.
Viena populiariausių vietų. Ir tuo beveik viskas pasakyta.
Daugelis rekomenduoja ten žiūrėti saulėlydį, tačiau atkreipkite dėmesį, kad įvažiuoti į teritoriją galite tik iki 17 val.! Taigi, jeigu ten važiuosite būtent tokiu metu, pasiimkite extra kantrybės arba drąsos, nes turų vežėjai tikriausiai dalyvauja kažkokiose vietinėse lenktynėse ir visi velniškai skuba tuo prastu žvyrkeliu visus aplenkti.
Mes apie tas lenktynes deja nežinojome ir kažkaip net nepatogu sakyt, bet jaučiamės jas laimėję...
Esmė tame, kad VISI turų autobusai, džipai ir mikroautobusai pirmiausia varo į patį tolimiausią slėnio tašką, tada visi grįžinėdami stovinėja kituose taškuose, kol finale visi saulėlydžiui suvažiuoja prie La Duna - didžiosios kopos.
A tai kam taip?.. Atvažiavus 17 val. iki saulėlydžio 20.23 val. yra tiek laiko, kad neskubant visus slėnio objektus galima apžiūrėti 2 kartus. Tiesą sakant, yra ir tokių, kuriuos ir vieną kartą nelabai verta žiūrėt... tai visur spėjome, beveik vieni geriausias vietas apėjome ir dar pusantros valandos iki saulėlydžio dykinėjome.
Amfiteatras
Sustoti galima tik jį pravažiavus, tai buvo proga pasivaikščioti į kalniuką svilinančiame karštyje.
Mirador Achaches (Ašašės apžvalgos aikštelė)
Mūsų akims čia buvo gražiausia vieta Mėnulio slėnyje.
Reikėjo mažumą į kalniuką per smėlį palipti, tai paeinu 30 žingsnių aukštyn ir norisi pastovėti. Sunkus man tas sausas karštis, nori nenori Uluru prisimenu... Na bet čia kiek lengviau, nes karščio tik 26° :) Žinoma, čia lygtyje dalyvauja dar 2 sunkumai: oras itin sausas ir didesniame aukštyje mažiau deguonies. Bet su pastarąja bėda dar susitiksime.
Pasivaikščiojom tik mudu dviese - štai kodėl jaučiamės laimėję neoficialų vietinių vairuotojų ralį :)
Lyg tyčia saulė tai lindo iš debesų, tai slėpėsi juose, todėl ši 360° panorama keitėsi kas pusę minutės ir padovanojo tokią dovaną mūsų akims!
Dosniai pasidžiaugę privačia apžvalgos aikštele, grįždami prie mašinos sutikome bent 50 žmonių. Tai laiku pataikėm!
Druskos kasykla Viktorija
Kaip minėjome, kasti čia buvo, yra ir bus ką. Tik kiekvienu laikmečiu vertinga kas nors kito. Čia kasė druską arba druskos brangakmenius, kaip kartais jie vadina.
Galime paliudyti, kad šie druskos junginiai tikrai saulėje blizga kaip brangakmeniai. Mes jiems pavadinti prisiminėme kitą gražų žodį - žemčiūgai :)
Druskos žemčiūgai kristalizavosi aukštam slėgiui veikiant absoliučiai sausoje aplinkoje.
Trys Marijos
Nuotrauka viską pasako.
Saulėlydis and Didžiosios kopos
Ieškodami informacijos apie Atakakos dykumą daugumoje blogų rasite ką nors panašaus: "10 dalykų, ką būtina padaryti Atakamoje. Nr. 1 Saulėlydis Mėnulio slėnyje". Ne kokie balvonai esam, kad jau taip, pažiūrėsim ir mes!
Kol Saulė leisis laukėme 2 valandas ir užkopėme ant kopos.
Saulei žemėjant suskubo išlysti dailus apvalus mėnulis ir iškart paaiškino, kodėl šis slėnis taip pavadintas.
Saulėlydį šalia stebėjo ~150 žmonių. Kai kurie momento pagauti netgi paplojo, kai paskutiniai spinduliai dingo už kalno. Ačiū, Saule, susitiksime rytoj :)
Saulėlydis - visada poetiškas momentas. Bet ar buvo labai gražu ir čia Nr. 1, ką būtina pamatyti Atakamoje? Hmm... arba mes kažko nesupratom, arba tikrai neverta... :/
Gal ir išlepę, gal kur žiūrėt nesupratom. Bet pateikiam pavyzdį, kokį laikome būtinu pamatyti. Toks buvo paskutinis 2018 metų vakaras Mirties slėnyje Kalifornijoje, JAV.
Kitas fantatiškas saulėlydis, kuriuo žavėjomės 2018 lapkritį - Jordanijos raudonoje raudonoje Wadi Rum dykumoje.
Kitos vietos Mėnulio slėnyje, kurios šiuo metu uždarytos: Druskos urvas, Cari's broken, Canon, Crisanta druskos kasykla.
Iveta
Ačiū, praplėčiau žinias apie geografiją :)